Mano miestas, mano širdis...
„Noriu į Vilnių! ” šaukia mintis.
Kažkam tai tik dulkės, bedvasiai namai.
Kažkam tai tik plentas ir Nemenčinės laukai.
Kažkam tai dar Lenino aikštė, laisva nuo rusizmo.
Kažkam tai tik Seimas, išdaužytais langais…
Bet man!
Man tai Sereikiškių parko apleistoji ledainė,
Pilies gatvė ir jos nepailstanti dailė,
Man tai Neatstatyta žemutinė pilis,
Stepono Batoro palikta išmintis,
Man tai dangoraižiai švarūs ir blizgūs,
Kalvarijų turgus ir čigonės šneka...
Man tai sovietmečio namai ir rajonai
Ir kontrastinga Žaliųjų vandenų gaiva.
Kažkam tai Gariūnai, maksimos maišai...
O man tai senamiesčio gatvės, gitaros garsai.
Kažkam tai pilkos gatvės, automobilių atšvaitai...
O man tai spalvingi žmonės ir eko planai.
Kažkam Vilnius – sostinė,
O man tai – namai!
(2012 m. kovas)