Vilniaus muzika

Kraujo ašros kapsi ant karšto betono
Mėlynos akys pradingsta blakstienų glėby
Trūksta žmogiško balso šiltumo
Savotiško, draugiško kamertono.

Partitūros puslapiai išsidraikę
Penkiaplunksnės žiauriai sudrąskyti,
Mažoru spindi parkai. Žaliai.
Pradingdami stogų rūke.

Miesto triukšmas smelkiasi į mane,
Samonė šlykštisi šaižia gaida.
O giliai viduje girdžiu orkestrą –
Geležim, betonu ir medžio tonais pastatytą.

Taip norėčiau aš dabar
Nuostabaus  Dunojaus valso paklausyti,
Bet dėja! Žalias tiltas tik šalia –
Ir liūdnai ruda Neries gaida.

Žiopsau į tą graudų vaizdą
Tirpdama garsuos, nykdama minčių laukuos.
Galingų variklių užesys išnyksta,
Sunyksta šviesaforų ritmas nuobodus.

Ieškau upės tėkmėje sau draugo
Gal atrasiu savojį kamertoną la?
Trūksta žmogiško balso šiltumo
Mirštu dvasia šio miesto griovyje.