Nėr už ką. Prisimenu Jūsų eil.  apie besiplečiančias arbatos saulutes ir apie pelekus. Labai gražiai rašote.

Beje, apie instagramą ir nė nepagalvojau, matyt dėl to kad labai esu tolima soc tinklų gyvenimui, taip turiu juos, taip paskrolinu ir netgi pernelyg daug laiko kartais užmušu, bet neįmu jų į akis ausis ar širdį. Tos srutos man labiau pasirodė kaip apsimestinis draugiškumas, malonumas ir melai kurie supa realiam gyvenime ir tas rytinis idiliškas lengvumas kaip ginybą prieš tą realybę, į kurią išeina lyrinis aš žengias pro duris. Bent taip man interpretavosi. Bet žinoma galima ir žengti per ekraną :D

Dėkui už gražius žodžius, malonu ir miela! Bet iš tikro aš džiaugiuosi kad kažkas pasivargino atrašyti ir pabendrauti, labai norėjosi pabendrauti rašyke, ypač apie kūrybą, labai seniai to nedariau :D