bure bure bure

būna naktų
upeliai teka iš kalnų
tylūs ir keisti
migla vilnija skardžiais
medžius buriuodama
bure bure bure
ėriukus
kaip

būna naktų
seserys negali užmigti
jaučia
ežerais
vėsa plaukia
tokiom naktim paleidžia plaukus
langus atlapoja
ir rymo
šešėliais nevirsdamos
duris atveria
užveria
    atveria
        užveria
                atveria
                        už
- tik taip gali būti tikras
kad pasaulis yrà –

bure bure bure
švelnia vilna vilnija medžiai
žaltvykslėm tvyksi
pačioj tankmėj
ir buria
          jūrą
         
o seserys delnus suglaudžia
sutemų nesupa
te
    mų – su
                    te – su
tiek tos išminties

tokiom naktim
medžiai bangas išburia
raibulius ir žuvėdras
bure bure bure
kol supranta rytą išbangavę
ganyklose
kurios neaptvertos

seserys irgi supras
plaukus susipins
upeliuos

ir tai bus pradžia
nes šiąnakt
pražydo
šalpusnis