Rašyk
Eilės (74625)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10554)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Laba diena, keleiviai – ištaria rimta dama mėlyna palaidine. Ir iškart pasijunti keleiviu – vaizduotė sukuria aukštą, paslaptingą siluetą, iš po nušiurusios skrybėlės žiba akys, mesdamos skvarbų žvilgsnį tai šen, tai ten... Kelionių bagažas išdailintas atsitiktiniais, bet brangiais suvenyrais – žiogeliu, rastu centriniame pašte, sudžiovinta gėle nuo kalno viršūnės ar medžiagos skiautele, kurią padovanojo maža mergaitė strazdanota nosimi. Jie visada žino gausybę įdomių istorijų, mįslingų ir džiugių, liūdnų ir paprastų. Nors paprastų istorijų nebūna – visos jos ypatingos.

          Dama paima bilietą ir kerinčiai nusišypso.
        - Antras aukštas, prašau, - ji atiduoda bilietą ir nuvingiuoji į antrą aukštą. Septyni laipteliai, saugok galvą, ir štai į veidą tvoskia karštis – saulė tą antrąjį aukštą kaip reikiant įkaitino. Susirandi savo vietą, įsitaisai, ir pamatai Keleivį – lygiai tokį patį, kokį ir įsivaizdavai, stovėdamas prie damos mėlyna palaidine. Tau sunku patikėti, tačiau jis tikrai yra, tikrai stovi visai netoliese. Abejingai išsitraukia nuspurusią užrašų knygelę, pavarto ją... Apsimeti, kad neįdomu, nors iš tiesų taip maga pažiūrėti, į ką nukreiptas toks spindintis jo žvilgsnis, kokias eilutes skaito Keleivis toje užrašų knygutėje gelsva nugarėle. Štai jis perverčia lapą ir džiugiai šypteli. Pakelia akis, o tu tyli ir iš visų jėgų žiūri į langą, ir nė pats nežinai, kodėl.
        - Ar visi patogiai įsitaisėte, keleiviai? – orus, bet draugiškas Damos balsas įskrieja į antrąjį aukštą.
        - Ale karšta kaip pirtelėj, - atsiliepia moteriškaitė garbanotais, ties ausimis susiraičiusiais plaukais. Matai, kaip Keleivis žvilgteli į ją ir keletą sekundžių tiria, lyg ir bando kažką prisiminti.

        Dama atveria stoglangį, ir plūsteli gaivaus oro gūsis. Keleivis pagauna savo skrybėlę, kuri jau veržiasi kažkur keliauti savarankiškai, pamoja jai kaip neklusniam vaikui, ir padeda ant tuščios kėdės šalia. Mosteli jam prisėsti šalia, ir negali patikėti savo laime, kai Keleivis linkteli. Po kelių sekundžių jis jau šalia, žalioji skrybėlė tupi ant jo lagamino, o ką daryti dabar? Truputį sutrinki, nes Keleiviu labai žaviesi, jo puikiu gyvenimo būdu, jo pasitikinčia savimi šypsena ir raukšlelėmis akių kampučiuose. Galvoji, kiek nuostabių istorijų jis žino, kiek daug matė ir patyrė, bekeliaudamas po visą platųjį pasaulį, trumpam apsistodamas tai šen, tai ten.
        -Labas, - galų gale sakai jam, juk reikia ką nors sakyti.
        -Labas, - atsako tau Keleivis ir ištiesia ranką pasisveikinti.
Jo delnas maloniai vėsus. Tau įdomu, ar ir kiti mato, kas sėdi šalia, išdidžiai apsidairai, bet visi atrodo įnikę į savo reikalus ir nesidairo. Keleivis paseka tavo žvilgsnį ir truputį nustemba, bet nieko nesako.
        -Turbūt įdomu tiek daug keliauti, - sakai tu. Tai ne pats protingiausias klausimas,
tai net ne klausimas, bet daugiau nieko nesugalvoji.
        -Turbūt labai įdomu gyventi vienoje vietoje, - atsiliepia jis. Balse, kuris taip dera
prie juokingai pasišiaušusių jo antakių, nesigirdi liūdesio. Jauti, kad jis labai patenkintas tuo, kaip gyvena, bet jam labai smalsu, kaip atrodo gyventi vienoje vietoje. Ateina laikas nustebti tau. Ir tu nustembi, žinoma, nustembi, kai kažkas, kuo pagarbiai žaviesi, ima ir pareiškia lygiai taip pat pagarbiai besižavintis tavimi.

      - Mėgstu pastovumą, - po valandėlės maloniai sako Keleivis, pašiodamas žaliąją skrybėlę pirštų galiukais. Dabar jau visai nustembi, o jis mano, kad pasakė pakankamai aiškiai, tad nutyla ir pasiūlo saldainį iš dešiniosios švarko kišenės. – Todėl ir keliauju, - priduria ir gūžteli pečiais, kol tu lukšteni saldainį iš popierėlio. Popierėlis blizga, ant jo šypsosi mergaitė, rankoje sūpuojanti pintinėlę su kažkuo viduje.
        - Kaip tai? – paklausi tu ir galvoji, kad nenugirdai.
        - Mėgstu keliauti, - kantriai pakartoja jis, - nes tai pastovu. – Keleivis išvynioja saldainį, o tu žiūri į jo paprastas ir dailias rankas, į išsipūtusią kairiąją kišenę, į vėjo nugairintus skruostus – tiesa, nežinai, ką tiksliai tai reiškia, bet tau atrodo, kad būtent tai, ką reikia – ir vis labiau stembi. Esamuoju laiku, nes nustebti galėsi j au po to, kai būsi baigęs stebti, o dabar tiesiog sėdi ir stembi, ir jauti kaip tai apima tave nuo kojų nykščių iki nesmailių ausų galiukų, ir kai daugiau nebeįmanoma, lengviau atsikvėpi ir supranti, kad nustebai. Keleivis nelaukia, kol paklausi, ką jis turi omeny, jis lengvai šypteli ir sako:
          - Ar skanus saldainis?
Saldainis labai skanus, pasakai jam ir žinai, kad tą akimirką tai pats skaniausias saldainis, tos akimirkos saldainis, lėtai tirpstantis už dantų.
            - Tai labai paprasta, - vėl gūžteli pečiais Keleivis, prieš tai, tiesa, nudžiugęs, kad tau patinka saldainis ir pažadėjęs papasakoti jo istoriją. – Labai paprasta, keliauji iš vienos vietos į kitą, iš dykumos į trobelę miške, iš miesto su fontanu balandžiams atsigerti į tristiebio burlaivio kajutę... – Jis trumpam nutyla. – Ar matai, kaip spalvą keičia medžių lapai rudenį, o po to nukrenta ir vėl sugrįžta?
Linkteli, saldainis lėtai tirpsta,  kvepėdamas avietėmis ir žalia spalva. O gal žalia spalva kvepia skrybėlė, negali suprasti.
          - O aš ne, - pasako Keleivis. – Niekada nematau, kaip tas pats medis numeta lapus ir vėl juos augina, pumpurėlis po pumpurėlio, šakelė po šakelės. Kaip tuo pačiu upeliuku plaukia žuvys, o tie patys žmonės kas rytą nubunda ir ką nors veikia. Mėgstu pastovumą – tarsi paveikslus, kuriuos dailininkai piešia, pasimetę kambariuose ar pievose, kurios taip nepaliaujamai keičiasi. Mano istorijos – paveikslai, paveikslai apie mėlyną kaspiną žirgo karčiuose, apie močiutę, kuri moka virti persikų uogienę, apie smėlį kibirėliuose, iš kurių pilį statė maža mergaitė. Jei vėliau grįžtu į tas pačias vietas, tai jau būna truputį nepastovu, nes sužinau, kad kaspinas nubluko nuo saulės, kai žirgas risnojo palei ežerą su lelijomis, o į persikų uogienę įkrito rožės žiedlapis ir ji tapo šiek tiek rausva.
          Linkteli, nors nesi tikras, ar supratai. Tik truputį kitaip pažiūri į savo megztinį, kurį numezgė mama – jis jau spėjo atspurti ir močiutė jį susiuvo, tai mat, kas yra nepastovumas, mintiji patyliukais ir pasijunti drąsus.

          - Mergina iš šito saldainio popierėlio turėjo mėlyną kaspiną, - netikėtai ištaria Keleivis. Jis užsimerkęs ir galbūt prisimena vieną iš savo paveikslų, nutapytų mintyse. – Kartą ji skynė persikus sode ir kaspinas išslydo iš plaukų, išslydo ir nukrito ant žemės. Jį rado maža mergaitė, ėjusi pro šalį pasisemti vandens savo smėlio piliai statyti. Mergaitė labai nudžiugo, radusi tokį gražų kaspiną, o vėliau – tai tikrai buvo ypatinga mergaitė – ji rado žirgą, geriantį vandenį iš mažo upelio. „Pakelk mane“, - paprašė mergaitė žirgo šeimininko, kuris sėdėjo pievoje ant akmens ir apie kažką mąstė. Jo akys atrodė liūdnos, ir mergaitė atidavė jam atraižą, likusią pasiuvus jos pačią gražiausią suknutę – tą baltąją, ant kurios sparnus skleidė rausvos gervės. Švelnus audinio gabalėlis turėjo atnešti laimę, taip manė mergaitė. Ji įpynė kaspiną žirgui į karčius ir laiminga nuėjo namo, neišlaisčiusi nė lašelio vandens, kurį nešė piliai.
    Kaspinas žirgui patiko ir jis mielai jį nešiojo, šuoliuodamas per pievas, kuriose augo aukštos gėlės. Kai pražydo lelijos gretimame ežere, žirgas ir vaikinas liūdnomis akimis užsinorėjo ten nukeliauti. Žirgui patiko skaidrus ežero vanduo ir sodri žolė, jam patiko debesų atspindžiai vandenyje. O vaikinui patiko lelijos, jos visada būdavo truputį panašios į tas, kuriomis buvo vakar. Saulė šildė juos visus, ir į persikų giraitę atėjo mergina, nešina kibirėliu vandens. Kibirėlį paskolino mergaitė – tądien ji sėdėjo šalia pilies ir pasakojo jai istoriją apie draugišką ir išmintingą avietyno drakoną.
      Mergina laistė persikus, o žirgas žiūrėjo į savo atspindį vandenyje ir mąstė, kur anksčiau matė kaspiną, kuris dabar toks išblukęs. Bet tai buvo nesvarbu, nes kai jis prisiminė, mergina pavaišino jį persikų uogiene, tiesa, rausvoka, nes beskinant persikus ji žiūrėjo į vaikiną, kurio akys jau nebuvo liūdnos, ir priskynė rožių žiedlapių.

        Keleivis trumpam nutyla, o tu žiūri į popierėlį ir nori tiek daug visko paklausti, kad nė nežinai, nuo ko pradėti.
        - Saldainio popierėlį nupiešė maža mergaitė, kai užaugo ir pastatė savo pilį, - priduria Keleivis ir užsideda savo žaliąją skrybėlę. Jau beveik atvažiavote, už lango bėga pažįstami takeliai ir virpa medžių lapai. Nebežinai, ką jam sakyti, žodžiai pabėga ir supasi and užuolaidėlių.
        - O kur dabar? – klausi, kai žodžiai grįžta ir nutupia ant lūpų.
        - Dabar? – Keleivis atsisuka ir nusišypso. – Namo.
      - Namo? – nustembi tu. – O kaip pastovumas ir nepastovumas, kaip paveikslai, kurie nesikeičia?
        Keleivis vėl nusišypso giedra ir nuoširdžia šypsena.
        -Tai irgi teisybė. – Jis atsistoja ir žvilgteli pro langą, bet iki sustojimo dar galiukas
kelio. -  Dabar kas vakarą galėsiu dovanoti jai po istoriją, - sako jis, ir liūdesys jo akyse po truputį nyksta, kaip  aitvaro, kuris rado palankų vėją, ar liūties, patekusios į ryžių lauką.
        Tu žiūri, kaip saulė atsispindi nuo blizgančio saldainio popierėlio, kaip ore virpa nepapasakota žaliosios skrybėlės istorija, kaip švelniai supasi žiogelis, rastas centriniame pašte, kaip glotniai žvilga gervės, išskleidusios sparnus ant balto šilko atraižos...
        Keleivis ištiesia tau ranką.
      -Iki, - paprastai sako jis. – Užeik į svečius, kai būsi netoliese.
Tu linkteli, paspaudi jam ranką ir nusišypsai. Nežinai, ką sakyti, kaip atsidėkoti už istorjią, bet Keleivis supranta. Drauge išlipate, jis pasideda lagaminą ir žiūri į plačius laukus, tarsi būtų pirmą kartą juos išvydęs. Įkvepia gaivaus oro, linkteli ir nueina.
        -Sėkmės, - šūkteli jam, jis kilsteli ranką ir nusišypso.

        Kai takeliu žingsniuoji namo, ore plaukia persikų kvapas – ką tik prinokusių, dailių ir
švelnučių. Prie persikų giraitės auga avietynas – praeidamas jį šypteli. Dar pameni, kaip kartą vaikystėje ten žaidei drakoną ir netyčia išgąsdinai merginą, laisčiusią persikus. Ji šoktelėjo atgal, įsipynė į šakeles, ir mėlynas kaspinas išslydo iš plaukų... Pakeliui priskini aviečių – parneši mergaitei, kuri užaugo ir pastatė savo pilį.
        Visi gali būti truputį Keleiviai, mąstai eidamas. Gausybė istorijų, mįslingų ir džiugių, liūdnų ir paprastų... Ir visos jos ypatingos.
2008-09-26 14:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-12 17:32
Up ir down
Na, ką gi, pasakojama visai dailiai,

bet yra pernelyg daug abstraktumo, atrodo, kad vietomis pats/pati pasimeti savo tekste;
pasirinktas kalbėjimas "tu" tik dar labiau pablogina situaciją.

Siūlyčiau gryninti tekstą.

O šiaip jame labai daug mergaitiškos romantikos, bet blogąja prasme - ji labai banali, tikrai, nuoširdžiai sakau,

ar ten, kur auga persikai, auga ir avietės?

2,4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą