Netikiu

Keturių dalių ciklas
1.
Kaip tu gali nemylėti manęs.
Aš pasodinau tave ant sosto
ir garbinau kaip stabmeldys.
Tu tirpai –
ne kaip ledas,
o kaip degančios žvakės.
Mano žodžiai kurstė jų ugnį,
smilko švelnumo dūmai,
stabų smilkalai
temdė mano protą.
– Aš tirpstu, tirpstu… –
šnabždėjai.
Tas šnabždesys
pjaustė mano degančią širdį
į gabalus.
Jie pabiro žaromis
ir švietė.
Ištirpai vynu,
saldžiu nektaru
mano lūpoms gerti.
Dabar tie žodžiai
guli prie tavo kojų,
įsiveržia į kambarius
kamuoliniais žaibais.
Tu juos nuveji.
Jie grįžta pas mane ant stalo
ir tyliai numirę išnyksta.
Dar svaigina mane
stabmeldiškų smilkalų dūmai.
O tu…
kaip tekanti upė.
2.
Tie muzikalūs pirštai
grojo tavimi kaip fleita.
Prisilietimo muzikoje –
pritemdytas,
neužmirštuolėm dvelkiantis
akių švytėjimas.
Ir tai, ką pasakei
ne kartą –
ar buvo tik vėjo gūsis.
Ne tavo dejonė.
Chrizantemų verkiančių
šnabždėjimas.
Gal medžių už tvoros
tylėjimas.
O tu…
kaip tekanti upė.
3.
Gal tau tai buvo
tik bereikšmiai epizodai.
Iš atminties ir man
išnyks, praeis.
Bet tylūs medžiai,
ramios namo sienos,
vėjo gūsiai, chrizantemos –
girdėjo viską
ir niekuomet neatleis.
Paskubėk –
linguoja tvenkiny
įšalę ajerai.
Paskubėk –
jau neša, pusto sniegą
ant to kelio,
kuriuo atėjai.
Tu…
kaip tekanti upė,
paryčių miglose.
4.
Jaučiau,
kaip tirpsta ne žvakės,
o pats oras aplink mane.
Dūmai, kuriuos kadaise
garbinau,
grįžta dabar
kaip priekaištai.
Tu ėjai –
ne upė,
ne vėjas,
ne chrizantemų šnabždesys.
Tu ėjai taip,
lyg būtum visada ėjusi,
o aš tik dabar
tai pastebėjau.
Ir viskas, kas buvo –
žarijos,
fleitos,
sienų tylėjimas,
ajerų linguojantis ledas –
suskambo staiga
kaip vienas ilgas,
neiškvėptas atodūsis.
Aš nebesu tas,
kurį tirpdė tavo žodžiai.
Aš tik žmogus,
stovintis ant slenksčio
ir žiūrintis,
kaip rytas
ištrina tavo pėdsakus.
O tu…
kaip tekanti upė,
kuri pagaliau
išneša mane
iš savęs.