Atsidaro laikmatį
Stebi
58 sekundės
Ilgokai
Pakankamas laikas
Įsimylėti
Išsiskirti
Numirti
laukti Dievo
Ramiai
Kaip
Saulės apšviestų
Šokančių kambario dulkių
Mirgėjimas
Ginkdie neištarti jo vardo
Neatsisukti išgirdus
Nepakelti akių
Skaičiuoti papludimio smėlio smilteles
Nieko nesitikėti nesivilti nesvajoti nesvaigti
Kvėpuoti kvėpuoti kvėpuoti
Neišsiduoti
Neigti neigti atkakliai neigti
Mirti
Stebėti kaip
pakyla dvi varnos trys žąsys ir vienas kranklys
Geltoni rapsų laukai
raudoni dobilų
Ir degantis laukas aguonų
Virš jų bespalvis drugelis
vandens skaidrumo sparnais
Ties kampu
Ji trukteli staltiesę
Sako
Pati išeisiu ir jus išsivesiu
Tiki
Ten tik tušti kevalai nuo drugelių kokonų
Ačiū, Kiški. Matyt, tokia Aukštybių valia. Matyt turėjo čia nusėsti. Man labai tiko Tavo komentaras, nes, maniau, ir rašiau apie mirtį. Bet kad pats žmogus žinotum apie ką rašai. Rašai apie tai kur skauda :) Nenoriu mirti kvaila.
Tsūdats...a..e..., tai yra ats atsipratsau ir uts tsitą, ir uts priets tai, apie niekats nemirsta kvailats, nets tia vitsai ne po Pri kūriniu ratsiau, pet kaip taip atsitiko, kad tia patsiratsė, ats vititkai netsuprantu..., turpūt tai reitskia, kad mirti man dar oi, oi, oi kaip lapai anktsti, taip!
Aha, ziūrim ką turim, Pri truputciuką įtsikliop...a..e..tai yra Pri truputciuką įtsimylėjutsi, taip? Pet tia nieko tokio, gal netgi gerai vititkai ir, zinoma, tots drugelių kolonijots ir vitsa kita, pet, patskui yra patstepima, kad tai tik reitskiniai, na kolonijots, kokonai ir vitsa kita, ir vitsi įtsimylėjimai tsu vitsomits tokiomts meilėmits praeina, na, yra linkę praeiti, o jei jau nelinkę, tada jau verta tsunerimti tsiek tiek, nets tada nepegerai gali pūti tsu kitaits reikalaits jei nepraeina, nets tsiaip vitkats praeina ir lieka tik meilė, itsgryninta ir gryna, kaip arpata, ta, nuo kuriots jau pakilo vitsa tsiluma tsu garaits, na, kaip kokiots drūgelių kolonijots pakilo ir nutsvilpė ir tada ji yra puodelyje vitsa tokia, pe jokių kokonų, ar petsimakaluojantcių drugių ir dar net kartaits petsimakaluojant patstoviai tsutsitsukantcių ir tsudarantcių kokį norts vieną vits veidą, pet tada ji yra tokia rami, tietsiog auktsinė arpata, nuo kuriots pakėluts akits į prietsaits etsantį lauką ir net bvitsą pataulį uz jo, aitskiai tsuprantama ir pamatoma, ir geriant jautciama, kad ten yra vitsats tats laukats ir vitsats, vitsutėlaitiai vitsats tats laukats uz jo ir tai yra vadinama jau tikroji meilėts konts...konts...tstitstentcija! Taip! O vitsa kita, tik niekai, tik pliūktst kur itsipila lauk irnieko nepėra, o tsitots, ji pavertsi puodelį ir panorėtsi itspilti, tai jau niekaip, ji neįtsipilts, norts pradzioje, gal ir netsupratsi to, nets kai tsuktsi tarp rankų puodelį, judintsi, tartsi arpata dar pūtu tilta, tai ji tartsi ir judėts taip gana apgaulingai truputciuką, pet patskui patstepėtsi, kad kontsitstencija jau kita, daug kontcentruotetsnė ir lyg ir juda, pet tik tam tikrots ripots, taip mazdaug per mazojo pirtstelio antspauduką, o daugiau tai jau ne ir jots niekaip jau nepeitspiltsi, ji likts, amzinai, jis ir tats puodelits, norts jau ir tavęts patiets tsalia jo nepeputs gal, pet puodelits tsu kontsitstentcija puts, aha tsu taip.