Užburtas kalnas

lipu į kalną
pasišoviau iki vakaro
pasiekti viršūnę
kalnas aukštas
kažkiek metrų
virš jūros lygio
nors jūros arti
nematyt
man po kojomis
driekiasi kalnų
ar pievų gėlių
kilimas eiti lengva
kojos smenga į
gėlelių stiebelius
jie nebyliai įsminga
į gruntą ir palieka
už manęs pėdos
žymę jei kas ieškos
galės pagal jas
atsekti mano buvimo
vietą nors žinau to
neprireiks aš tik
pasieksiu viršūnę
ir sušuksiu pasauli
tu po mano kojomis
aišku tai įžūlu
pasižadu būti nuolankus
kelią perbėga sraunus šaltinis
aš atsigaivinu ir suvalgau
sumuštinį su kaimiška dešra
tuoj prisistato nekantrūs
žvirbliai mano sekėjai
atlaužiu ir jiems
tuo pat metu pažvelgiu
atgal nedaug nueita
iki vakaro tikrai nespėsiu
turėsiu kažkur nakvoti
juk negrįši pusiaukelėje
ne mano stilius
kopiu toliau pažastys
kaista kojos lengvai dreba
kvėpavimas su pertrūkiais
kalnas nėra toks paprastas
reikalas kaip atrodo iš apačios
pabyra iš po kojų akmenukai
gėlių kilimas baigėsi
žvirbliai liko už nugaros
prieš save regiu skurdžius
krūmokšnius ir riedulius
kai kur olose plyšiai
kuriuose galėsiu prisiglausti
nakčiai oras atvėso renku
šakalius laužui
virš galvos šaižiai
suklykia vanagas
mes pamojam vienas kitam
sparnais miegok ramiai
sapnuoju kad esu
prie jūros bangos ošia
ir klykia žuvėdros
drėgmė smelkiasi
per drabužius ligi
slankstelių laužas
užgesęs tik pelenai dar šilti
netoliese randu paukščio lizdą
ir pasiskolinu du kiaušinius
pažadu kada nors grąžinti
tada pakeliu galvą ir
nustėrstu nematau kalno
viršaus pasislėpė už debesų
o juk vakar atrodė
visai netoli kalnas
per naktį užaugo
vanagas šaižiai nusijuokė
tu nieko nesupranti žmogau
grįžau į olą ir pasibaisėjau
miegojau prie kaulų krūvos
šalia jos gulėjo sutrintais viršeliais
sąsiuvinys viduj gerai
išsilaikęs įnikau skaityti ir
atradau kad tai užrašai
Zaratustros jo dienoraštis
kurį jis rašė iki savo
mirties tai bent kaimynystė
Zaratustra ir Svolotustra
matyt mums lemta buvo
kažkada pasimatyt išties
užburtas kalnas