Pušiai

Surandu save akmenyje
Vėjyje
Bažnyčios varpo dūžiuose
Surandu save
pušie
tavyje
Kaip ankštą purviną rūbą nusimetu baimę
Štai aš
Mažų kanopėlių įspaudai
Sniegas
Mylimoji yra tikras mano vardas
Mylinčioji pavardė
Surandu save atspindžiuose
Surandu kad
Begalybė ne skaičius
o būsena
Tam kad mylėtum
objekto nereikia
Sustoju
Ar pušis irgi bijojo
virsti keturkampe dėže
ir kartu su manimi būti palaidota
Nebijok

Ir ten viena kitą guosime