Gulbė

mažos ausytės
tam kad
girdėtum
kai vėjas pakyla
slenka tykoti žvėris
iš lukšto ima kaltis  jauniklis
akys kad regėtum
mane
nebeišlaikau
tavo žvilgsnio
pirštai atsigniauš
ir paleisiu
suduš atsimušęs
į akmenį
ir pasilies blizgančiu
vandeniu
o aš būsiu dėkinga laiminga
tokia
kad žodžių nerasiu
ir tylėsiu žiūrėsiu
tikėsiu
stebuklai pildosi
tikintint
man atrodo vieną kartą
numirsiu
ir nebus gražesnės mirties šioje žemėje
nes mačiau tavo žvilgantį žvilgsnį
o visa kita smulkmenos
gulbe
smulk-
menų
smulk-
menų
smulkmenos

Ir vėl Tu per dilgelėtą lauką basa

nebyle