10. Betgi čia ne iš pasakos, Jeigai.

Grįžtu prie  Kūčių vakarienės stalo. Naktis praėjusi,  tačiau netikras dėl ryto. Vilniaus Naujininkai  apmusiję rūku ir jeigu taip iki vakaro, tai manyk, Prany, kad dienos nematysi. Laikrodis laikui ne veidrodis. Nepramiegojai, nepražiopsojai, netgi budi jos  laukdamas, bet akla.
  - Akla? - stabdau pats save, regis, gerokai primiršęs, kodėl prireikė apregėti Kūčių vakarienės stalą. Norėjosi  pamatyti, kad jis būtų gerokai „suveltas“,  sujauktas su netvarkingai po stalą išmėtytais tuščiais indais ir maisto atliekų šiukšlyne. Tačiau vaizdas pasirodęs toks, kad nors sėsk dar kartą prie stalo ir nemanyk, kad jis ne tau, Prany.
  - Taip, taip, jis daugiau man, negu tau, - nelauktai atsiliepė Jeigas ir, atsiradęs kaip šešėlis aiškino; - Taip tariu todėl, kad dar nebuvau nuo jo pakilęs. Atgal iš Kalėdų pro kaminą man nereikėję grįžti, imti plotkelę ir dėti į burną kaip Jėzaus kūną. Kūčias baigiu taip,  kad regis  pajėgus  su kūčiukais jomis būti ilgą laiką, ir netgi  neabejoju, kad iki kitų (2025) metų gruodžio 13-sios -  būtinai. Tai faktas. Norėčiau,  kad tai  žinotų ir  gogo.
  - - Neabejok, žinos, - patikinau, o tokia jo išvaizda  irgi ne naujiena. Ir ankstesnio laiko, kuomet jis Die (dievulis), visokį atsimenu. Šitokį, kaip  savo šešėlį –irgi. Ne tik regiu, bet ir matau jį it kino vaizdelyje.
  - Še imki ir dėki mane, Prany, į kišenę kaip materiją, kaip dienoraštį, o kaip dvasią... Hmm, dar vis neapžvelgiu jos užmojų,  jos horizontų, bet štai girdžiu, kaip į galvą: tuk- tuk, tuk – tuk...  Betgi  girdėk, regis, kad  kartojasi..
  Ir iš tiesų gyviau negu iš magnetofono  juostelės.
„ Vis  klausei, Jeigai, ar kitąmet ant Kūčių stalo negalima būtų padėti dar vieną patiekalą? Mes irgi  be atsakymo, bet užtat su aukštesniu klausimu? O kodėl, Jeigai, nepabandyti, a? Šiaip gi, savaime, anas 13-tasis neatsiras. “
  - Betgi čia ne iš pasakos, Jeigai, - gyviau sukrutau ir  aš, imdamas nuo stalo pakelti degančią žvakę. Nepaisiau kaip ji atrodanti, degusi visą  naktį. Paieškai  reikėję daugiau šviesos, negu būta apytamsyje kambaryje. Nežinojau, beje, ir ko ieškoti imuosi, bet dėl to  poreikis  paieškoms nedingo. Ir šit pro langą kaip talkininkė, įsišvietė saulė – vienu aiktelėjimu jauku, šilta, gera ir protinga, kad yra taip, kaip yra, kad ir Kalėdos įsišvietė viena minute padidėjusioje dienoje.

Gal pataupykime ir žodyje
į Jeigą grįžę iš dienoraščio
Deki, širdie, ar bent rusenk,
bet pelenais netemdykim spalvų,
kurios šviesesnės negu jie.
Tyla užgulusi krapnoja į ausis
ir  triukšmas netgi užkampiuose rimsta
Tai vyturys, sugrįžus į jaunystę,
taip užgula akis sparnais
Dainuok, širdie, į žodį
Šią dieną jis
į vyturį man panašus.