Mieloji Vilke

Mieloji Vilke,

Istorija tokia sena, kad nebegalima jos papasakoti,
Visiems nesudejuojant, net seniausiems draugams
Su paskutiniais gėrimais drebinančiais ledukus savo
Nešvariose stiklinėse. Muzika groja tą patį albumą,
Kurį turi visi. Tie batai, visi avi tuos pačius batus.
Tai atrodė šiek tiek kaip lietus, todėl žmogus
Atsinešė skėtį, kuris dabar nebereikalingas
Žvaigždėtame, debesuotame danguje,
Pamirštas pakeliui namo, todėl
Skėtis vis tiek atsidūrė pas
Tave, savo vietoje.
Tokiomis naktimis
Visi sensta.

Ir vis tiek tai naujas antausis į veidą viskam, ką turėjai,
Ta nesaugi lentyna seklioje spintoje, kuri kada nors
Tikrai nukris. Į plyšį patenkančios nuotraukos, kurias
Būtinai atras kitas nuomininkas, tas trečiasis iš
Kairės, besijuokiantis iš to, ką pasakė tavo
Kambario draugas, padėkliukas iš tos
Miesto vietos, kurioje anksčiau
Gyvenai, dabar dingo. Laišką,
Kuris atrodė svarbus dėl
Priežasčių, kurių
Neprisimeni, išmesk,
Įrašo adresų knygelėje neištrinsi,
Bet ir neišsaugosi, kai gausi naują telefoną,
Leisk viskam praeiti ir dėl to nesijaudink. Apie
Juos negalvok; „Aš apie juos negalvojau amžinai“, –
Pasakytumei, jei kas nors apie tai užsimintų, o niekas to nedaro.

Nuolat galvoji apie juos.

Užversk knygą, bet pamiršk išjungti šviesą, tiesiog
Gulėk lovoje, spoksodama, kol sumirksėsi ir
Išeisi iš transo, kitoje sienos pusėje girdisi
Triukšmas, primenantis, kad vis dar esi
Čia. Štai ir viskas. Miesto aikštėje nėra
Statulos su užrašu, verčiančiu gyventi.
Šį rytą aktorei pliaukštelėjo kažkas,
Ką ji mylėjo, trenkė tiesiai per veidą,
Tačiau to nėra nė viename TV kanale,
Kad ir kiek vėlai žiūrėtum.
Kiek žmonių – iš tikrųjų, suskaičiuok –
Žino, kur esi? Kiek jų pasidomės, kai nepasirodysi?
Cerkvės ir traukinių stotys girgžda, o gatvių iškabos,
Meniu, užrašai ant sienos – visa tai atrodo kaip neteisinga
Kalba. Niekas, niekas nežino, apie ką galvoji, kai atremi galvą į sieną.

Kai sušalsi, apsivilk megztinį.
Primink sau, kad tai – naktis, nes
Taip ir yra. Gali laisvai dainuoti
Tai, ką nori, eidama ten, medžiams
Šiurpiai, užtikrintai, tyliai ir nepakartojamai
Šniokščiant. Kad ir kokie būtų batai, velniop,
Patogūs. Nepasitikėk niekieno nurodymais.
Užsirašyk, ką gali pamiršti, ant delno vidaus,
Ir trinktelėk pigius daiktus ir nekreipk
Dėmesio į blogą muziką iš lango trimis
Aukštais viršuj arba apie tai, ką berniukai
Šaukė iš mašinos prieš devynerius metus,
Ir tai vis barška tavo galvoje, nes esi čia,
Esi, dėl kažkieno riešų šilumos, kur
Rankovė sustoja, o pirštinė ne visai
Prasideda, ir balso pakrypimas ant
Pokšto smūgio linijos ir mėnulio
Atspindys gatvės baloje, kai tu
Akimirką stovi vietoje, sukaupdama
Drąsą ir atsikvėpdama prieš išdumdama
Pro duris.
Pažiūrėk ten.
Gerai pažiūrėk.
Atrodo kaip lietus.

Su meile,
Passchendaele