Laukinį vakarą

Vilkų kailiais rūke
apsisiautę

geležines kurpes
suavėję

nebevilkinam laiko

jaukinames laukinius vakarus
išsėtines naktų sutemas

kol patys išaugame kūnus
per ankštą
pasaulį

užsimovę per galvą
pilnatį
kaip tramdomuosius marškinius

šitaip nugaros krupsi nuo
tramdomo juoko ar verksmo

štilių beveik nebūna
tik štormai

mes jaučiame slenkantį žvėrį
kaip slenkanti debesį

koks baugus debesies šešėlis
slenka pažeme

prieš lietų mes paliekame savo pėdas
ištroškusiems avinėliams
atsigerti

grįžtame tik dar labiau išėję
einame tik dar labiau sugrįžę

budriausiai saugo ugnį tas
kas kiečiausiai miega

nesijaudink
aš vis dar regiu tavo veidą

kas kartą užsimerkdamas

aš tik atmerkiu
akių vokus
į kitą pusę - - -