Jaunieji kovotojai. 1 Skyrius. Pasakos pradžia (promo)

Švelnus brizas pūtė per slėnį, apibertą gėlių gausa, o aplinkinis miškas dvelkė saldžiai lengvu aromatu.
Trys jaunuoliai, šešiolikos ir septyniolikos metų, atsainiai žygiavo upės krašto keliu. Jie buvo pakilios nuotaikos, besišnekučiuojantys ir besijuokiantys, tarsi sunki medienos našta, kurią tempė, nieko nesvertų.
– Ar girdėjot, kad karalius vėl ruošiasi karui? – paklausė aukščiausiasis iš trijų, vaikinas juodais plaukais, kurie nerūpestingai siūbavo vėjyje.
– Žinoma, Deni. Ar, taip pat, nori prisijungti ir tu? – atsakė einantysis šalia Denio, šiek tiek žemesnis, trumpesniais, tamsiai rudais plaukais. Jo labiausiai į akis krintantis bruožas buvo įdėmus, gyvybingas žvilgsnis, žėrintis veržlumu.
– Ha-ha, jeigu kada nors tapsiu generolu, Deivi, galėsi būti mano dešinioji ranka! – Denis stuktelėjo į savo krūtinę, tarsi jau būtų tapęs šlovingiausiu didvyriu.
– Jokiu būdu, tapsiu geresniu generolu, nei tu! – Deivis paleido stumiamą vežimą, pasitikinčiai iškeldamas rankas.
– Ei, nesustok taip netikėtai! – Denis, jausdamas papildomą svorį, dingus Deivio pagalbai, subarė.
– Ha-ha! – Deivis nusijuokė, tuomet vėl uždėjo rankas ant vežimo. – Paskutinis karas su kaimynais baigėsi taip greitai, kad mes net neturėjome laiko prisistatyti tarnybai. Jeigu spėsime į sostinę greičiau, šį kartą, kaip manai, ar mus užverbuos? – paklausė Vudžio.
– Kad ir kur jūs, abu, eitumėt, keliausiu kartu, – labiau ramesnis Vudis šyptelėjo. Jo šviesiai rudi plaukai sutapo su lengvabūdišku charakteriu, bet tiesios linijos veide sakė, kad jis nebuvo toks nerūpestingas, kaip atrodė. – Ar pasakysime savo meistrui, kai grįšime?
– Tiesiog varom taip! – Deivis nerimastingai norėjo išbandyti savo gebėjimus.
Kol Deivis ėmė įsivaizduoti save imperijos kario munduru, jo ranka netikėtai buvo sugriebta. Jis pasisuko, pastebėdamas, kad Denis sustojo, o Vudis taip pat apsigręžė, atrodydamas įsitempęs.
Lydėdamas jų žvilgsnius, Deivis išvydo grupę vyrų, kurie neatrodė draugiškai, besiartinantys iš kelio už jų nugaros. Jie vilkėjo baitais marškiniais, mėlynomis kelnėmis, šviesiai geltonomis pirštinėmis ir ryškiai raudonomis galvaskarėmis. Nors jų akis dengė akiniai nuo saulės, jų šelmiškos šypsenos buvo aiškios.
Jų lyderis, taip pat su akiniais nuo saulės, buvo apsirėdęs paprastai – balta berankovė maikė patvirtino jo raumeningą stotą, rodantį, kad jis buvo pašėlęs.
Trys jaunuoliai sustojo savo vėžiose, stebėdami, kaip grupė keliavo link jų mažo kaimelio, vienintelio tikslo šiuo keliu.
Kaimas buvo pastatytas ant didžio kalno papėdės, o masyvūs, akmeningi skardžiai atrodė tarsi sėdintis liūtas, todėl ir vadinosi Liūto Uola, o kaimas, Liūto Uolos Kaimu. Šalia Liūto Uolos Kaimo glūdėjo miškas, skiriamas smulkios betekančios upės, kuriame augo kvepiantys medžiai. Čia buvo gražu ir taiku. Kaimas nebuvo labai didelis, bet santykiai tarp gyventojų buvo užmegzti glaudžiai, ir visi turėjo gilų priklausomybės jausmą, todėl jie sunkiai dirbo, kad pilnai klestėtų.
Visi trys iš jų paleido medienos vežimą, kurį stūmė, ir kartu atsisuko į greitai artėjančią žmonių grupę, kol liko kokie penki ar šeši metrai tarp abiejų pusių.
Vienas, kuris atrodė kaip jų lyderis, ištiesė ranką, sustabdydamas savo bendražygius, ir kiti skubiai paklausė.
– Ar jūs keliaujate į Liūto Uolos Kaimą? – Deivis paklausė pirmas.
– Broli Markai, nesirūpink dėl jų, paskubėkime ir užbaikime misiją, o kai generolas atvyks, būsime pasiruošę pateikti savo pasiekimus, – mažesnysis pakalikas leptelėjo.
Vadas, vardu Markas, pamojavo ranką, užtildydamas pakaliką, tuomet abejingai pažvelgė į Deivį ir kitus bei tarė:
– Taip, kokios problemos?
– Kokia misija? – Deivis žengė metrą į priekį, sugniauždamas kumštį, su tam tikra agresyvia poza.
– Atskleisiu: mes, Imperijoje, tuoj pradėsime karą su savo kaimynais, todėl tikimės šiek tiek pralobti iš jūsų visų. Juk neturite jokių prieštaravimų, ar ne? – Markas tarė piktdžiugišku veidu.
– Kaip pralobti? Mes atiduodame savo mokesčius ir tributus Imperijai kiekvienais metais! Imperija negali tiesiog prisistatyti ir pasiglemžti, ką nori, kada nori! Jūs, banda idiotų, ar jūs apsimetate Imperijos kariais? – Denis išdėstė savo abejonę.
– Jūs, smulkūs vargdieniai, nieko nesuprantate. Imperijai prireikus, galime visiškai nušluoti jūsų kaimą nuo Žemės paviršiaus. Neturite teisės atsisakyti. Jeigu paklusniai nenusileisite, mano kumščiai neturės akių, – Markas pagrasino.
– Absurdiška! Kaip Imperija gali taip elgtis su savo žmonėmis? Nežinau, kas esate, bet jeigu nenorite klausyti sveiko proto, mes visąlaik pasiruošę atsikirsti, – Deivis apsižvalgė, o Denis ir Vudis kartu linktelėjo, nieko nereikėjo tarti, jie glaudžiai dėl to sutiko.
– Nesuprantantys savo pačių pražūties. – Markas užsimojo kumščiu ir šoko prieš juos tris, norėdamas pulti, kol pakalikai sekė iš paskos.
Pastebėję, kad jų oponentai veržiasi į juos, trijulė taip pat neliko be atsako. Markui beveik prieš juos, jie guviai nėrė į šoną.
Markas nesitikėjo, kad reikės pasikliauti skaičiaus pranašumu, manydamas, kad, kaip Imperijos kariui, bus gan lengva susitvarkyti su trimis civiliais. Bet, ko nežinojo, buvo tai, kad jaunuoliai prieš jį, nors ir atrodantys kaip paprasti valstiečiai, buvo treniruoti anapus jo vaizduotės.
Vudis ir Denis, taip pat, atpalaidavo rankas, bet jų kojos iššovė kaip žaibas, puldami atakuojančius pakalikus be gailesčio. Spardydami, trypdami, šokinėdami, kiekvienas smūgis buvo pilnas jėgos, ir pakalikai buvo nublokšti, vienas po vieno, kaip popieriniai taikiniai.
Markas, atsisukdamas, suprato, kad Vudžio ir Denio gebėjimai buvo nepaprasti, bet neturėjo laiko žavėtis, nes prieš jį esantis Deivis jau mosikavo neįtikėtinai galingais kumščiais. Markas skubiai iškėlė rankas, kad blokuotų pirmą smūgį, bet nesitikėjo tokios brutalios jėgos. Marko kojos sukniubo atgal kelis žingsnius, ir jo rankos nutirpo.
Kaip grupės kapitono, Marko talentai buvo geresni, nei kitų, bent jau jis nekrito be sąmonės, kaip kiti pakalikai. Matydamas, kad jo vyrai smunka vienas po vieno, suprato, kad jis vienintelis galėjo pakeisti mūšio tėkmę, tad, per sukąstus dantis, iškošė:
– Šekit mano Griovimo Smūgį!
Žaliūko raumenys staiga išpampo, ir jis smarkiai veržėsi link Deivio, vos ne perpjaudamas oponentą per pusę.
Aiškiai, priešininko technikos buvo nenumaldomai galingos, bet Deivis tik šyptelėjo. Markui tuoj vėl bepuolant, Deivis mikliai pasitraukė į šoną ir atliko eiklų apsivertimą, kad išvengtų mirtinos atakos, tuomet, nieko nelaukdamas, kontra-atakavo.
Markas stengėsi atgauti lygsvarą po savo smūgio ir pasisuko atsimokėti. Jo kumščiai buvo galingi, bet jo judesys nebuvo labai miklus. Priešingai, nors Deivis buvo mažesnis, jo smūgiai buvo greitesni ir dažnesni. Galios raktas yra greitis, ir abiem besikeičiant smūgiais, Deivio kumščiai darėsi staigesni ir staigesni, kol Markas pamatė mėlyną švytėjimą aplink juos. Po to, kai Deivio pirmas kumštis prasibrovė pro Marko gynybą ir pakirto jį, antras, trečias ir ketvirtas kumščiai sekė greita eiga. Akimirką, Markas nesuvokė, kiek smūgių jį palietė, ir jis, nublokštas, skrido atgal.
Nepaisant skausmo, Markas prisivertė atsistoti tik tam, kad išvystų visus savo pavaldinius gulinčius ant žemės, kol Vudis ir Denis stovėjo nesužeisti, sukryžiuotomis rankomis.
– Velniava! – Markas užgaravo, nesitikėdamas sutikti tokį grėsmingą oponentą šiame mažame kaime. – Šekit Kūno Ataką. – Jis įsibėgėjo per du žingsnius, jo raumeningas petys nukreiptas į Deivį.
Bematant, Deivis pažvelgė į Vudį, tarsi laukdamas patvirtinimo. Vudis tik gūžtelėjo, abejingai.
Markui, kaip traukiniui, artėjant, Deivis mikliai sukaupė savo vidinę energiją, ir jo rankos staiga pradėjo žibėti mėlyna šviesa. „Energijos Smūgis! “ suriko, iššaudamas keletą energijos rutulių, kurie trenkėsi į Marką tarsi griaustinis.
Pirmieji energijos smūgiai visiškai nukenksmino Marko puolimą, kol kiti rėžėsi į jo torsą. Markas pasijautė tarsi atakavo keli geležiniai kūjai, žiaurus skausmas nuklojantis kūną, iki prarandant sąmonę.
Deivis šelmiškai žvilgtelėjo į du savo kompanionus, bet jų šypsniai užšalo, pamačius dar vieną artėjančią grupę, jų lyderiui skleidžiant nuodėmingą aurą, kuri užtemdė dangų.
– Neblogai, – šaltas balsas tarė, žemas tembras aiškiai girdimas jų mintyse, nepaisant atstumo. Lyderio kaukėtas veidas švytėjo raudonomis akimis. Trijulė nevalingai sudrebėjo, kūnai užšalę tarsi lediniai. Jie suvokė, kad šis naujasis priešas buvo visai kito lygio, negu Markas.
Apleisdami nerūpestingus požiūrius, trijulė pasiruošė naujajai grėsmei. Bet jiems net nespėjus sumirksėti, priešas sumažino atstumą, jo žingsniams, atrodo, lenkiant pačią erdvę.
Deivis, Denis ir Vudis užgniaužė baimę, sutelkdami pilną galią, jų rankoms žėrint mėlynai ir raudonai, pasiruošę išleisti savo galingiausias technikas. Visgi, paslaptingasis priešas buvo greitesnis, pasirodantis jiems purpurinės šviesos blyksniu.
– Didysis Sprogimas! – priešas suriko.
Deivis instinktyviai žengė į priekį, uždengdamas Denį ir Vudį už savęs. Kurtinantis sprogimas ir energijos bokštinis stulpas buvo paskutinis dalykas, kurį jie matė…