- ...einam tam kitam pasauly, reikėjo praeit pro tunelį ir jau vakarėjo, tunely tamsu ir tu pradėjai jaust kad kažkas tau nugarą čiupinėja, tai privertei mane bėgt. Išbėgus aš žvengiau, kad monstriukai iš po lovos ten čiupinėjas. O tada sakau "iki molo koks kilometras, varom prie jūros, spėsim iki saulėlydžio" ir tu žvengei kad nei spėsim nei ką.
- Bet ėjom.
- Tai žinoma. Aš tik nepasakiau tau, kad molas yra judančios smėlio kopos kurias jūra amžinai ėda ir naktį ten galima lengvai paskęst.
- Koks skirtumas. Bile einam. Mano sapnuose mes su tavim irgi pastoviai einam kažkur.
- Perfect. Einam arbatos?
- Nu.
- Koks vandenynas tampe nešventas, kai tu žiūri į vandenyną, o tau į nugarą žiūri autostrada. Bet visuose tuose kraštuose kažko trūksta.
- Ko?
- Šiaurės jūros.
- Mane žavi tavo meilė jūroms bet va niekad nepasakojai nei apie upę, nei ežerą nei kokią random balą.
- Ten dėlės plaukioja ir nesusilieja su horizontum, neištrina skirties tarp žemės ir to kas už atmosferos.
- Bet jie mitologiški. Ten dvasios gyvena. Ir raganos. Ten portalas į kitą pasaulį.
- Tas tiesa, bet o tu matei kas gyvena jūroj? Ten net raganos neina jūros etosas yra kaip meškos. Vandenyne tūno siaubas, kuris privertė gyvus padarus užsiauginti kojas.