Penktadienis. Miesto centras. Plius 42. Daugiabučių anklavo apsuptas vienintelis žalias lopas visatos kuri dar nenumirė. Rytais prieš saulei išdeginant visatą dėdė stovi ir apsimetą laistąs žolę kurios purškikliai seniai ištirpo karštyje. K nužirglioja, apsimeta kalbąs apie rytą ir gyvenimą, o tada nueidamas įkiša keletą banknotų. Lai dėdė pastovi ilgiau.

Taip mes turime žolę.

Penktadienis. Miesto centras. Plius 47. Nežinia nei iš kur nei kaip daugiabučių anklavo apsuptas vienintelis žalias lopas visatos nubarstytas šokolado spalvos ožkom, žalmargėm avim ir meslvu baltumu švytinčiais asilais. Iš kažkur išsiritę vaikai vienam pariša violetinį sintetinio šilko kaspiną kitam neskoningai žydrą. Yra tame grožio.

- Nori parodysiu vienaragį?

Vienaragis rupšnoja vienintelį žalią lopą visatos. Niekas nepyksta, nerėkia, nesipiktina, neskambina administracijai. Tik žalmargės avys, šokoladinės ožkos, asilai su kaspinais ir nei per lėtai nei per greitai žolę besisavinantis vienaragis.

Niekas man nėra rodęs vienaragio. Kaip žmogus turėtų elgtis pamatęs vienaragį? Jis man parodė vienaragį. Lyg niekur nieko. Tai aš ir apsiverkiau veidu į kiemą.

Penktadienis. Miesto centras. Plius 36. Gatvės cementas rusvas nuo jau sauso hematogenais atsiduodančio skerdyklos šurmulio. Vienaragio nematyti.