virsma

– Važiuoju pas avis, nori kartu?
– Noriu.

Palaikiai pušų kamienai ryja saulėtekio glosmes, kvepia sunkiai ateinančios dienos kaitra, lankoj tirpstant nakties likučiams. Dulksnos verpetuose baubia, kalbasi pats su savimi, kol atkeliam vartus ir įžengiam į žemes, tuomet gal sveikinasi su mumis, o gal perspėja.

Mano mažos, jo didelės pėdos sminga minkštapievėn, palieka šlapius ežerėlius pelėms ir ežiams, o gal mums patiems kelio atgalion.

– Nežiūrėk.

Ir nežiūriu. Juodas gumulas trūkčioja. Nebaubia, tik trūkčioja. Giliavandenė akis tyrinėja anapusybę, ekscentriškai iškraipytam stuburkauliui perduodant pirmines baimes. Man nežiūrint nutraukia giją. Lieka tik į baltą dulksną nugaruojantis sprūstančio gyvybės lašo telkšnojimas skubantis į mūsų paliktus ežerėlius. Paliečiu šiltą pabaidyto nuo gyvenimo kailį. Švelnus ir riebus. Gal todėl mano vilko delnai tokie švelnūs. Nes sugraibo gyvybės esenciją glostom prakeikdamas. 

– Na ką, matyt šašlus kepsim.
– Kas jam buvo? Laumės?
– Tos bjaurybės.
– Nesu tikra, ar jos bjaurybės ar mes ant šakos žarnas kabinsim.
– Nu, Rūtel, tu kaip visada.

Juokiuosi. Skaudžiai atliepia švelnaus tyla. Garsiai rauda motina, ją atitinka kitos.

– Bjauri ta avies rauda.
– Kodėl?
– Žiūrėk, – pažarsto.

Taip jos ir rauda. Grūdo baubia.

Keturi demonai nerangiai peršoka ar tai suvarto šokime tinklą, subėga apėst obelaites ir sutirpsta rūke. Nesuprantu kaip jos neaptunka. Lyg maži godumo dievaičiai, tave kankinantys – duok daugiau, duok daugiau.

– Aš tuos bjaurybes dar norėjau pagaut ir nuskust, kad nuo karščio pailsėtų. O jie man du ėriukus sutrypė.
– Kas juos paleido?
– Velnias žino. Aš jau nebjieškau. Protingas tokių laukinių nepera.

Noriu pasakyti „ar bandei gaidžiams giedant klaust? Būtų atsiliepę“, bet nesakau. O kas jei mes juodulį ir pabėgs.

Trys stovi parimę, tariasi, planuoja, iš dėklų traukia mirtį. Kiekvienas atskirai - šunyčiai. Bet kartu „likit prie mašinų“ ir klūsta net godūs. Laukiam. Trenksmas. Antras. Ketvirtas. Mano mažos, jo didelės pėdos ir dabar palieka ežerėlius. Avys nepalieka.

– Jei išgerčiau, ar pavirsčiau vilku?
– Kas geria šeštą ryto?
– Aš gal į miestą grįšiu. Darbo turiu.
– Kaip nori.

Brendu iš lakumos. Pievą ir pušynus pakeičia laukai ir krūmai. Krūmus betono linijos. Mano pėdos jose nunyksta. Nepalieku. Žvelgiu į automobilių plovyklos šuorus lange. Mums reikėjo nusiprausti, mąstau. Tikrai reikėjo. O gal reikėjo lietaus. Minkšto porūgščio lietaus įmirkstančio odon ir nuėdančio kaltes. Tarsi girdžiu kaip subaubia avių banda. O gal velnias atėjo pažaisti ir taip kviečia timpčiodamas. Robotukas išstumia į miestą. Į pusryčių kamštį. Pypsi cukriniai avinėliai skaičiuodami šiesoforo mirksnių trūkmę ir kismą.

Heso ir Circle K žaltvykstės tvankiai kvėpuoja petin.

Įsidirbusios.