Jie skiriasi. Vienas sako "ko skubi", bet kikena, kai išariu pusę kirtimo. Kitas nieko nesako, bet užtraukia rankinį kai važiuoju lanku erdvėje palei sieną. Trečias klausia, ar tikrai tikiu, kad - žmogus.

Žinai, jei galėčiau pasakyčiau tau, kad 35 iš 62 mano bendradarbių narkomanai. Bet nesakau, nes jaučiu, kad tokį pokalbį galėčiau vystyti seniai. Dabar tačiau galiu tik pasakyti "žmogus tu, žmogus kol kas". Ir net nežinau, ar darbe mūsų išties tiek, nes prisimenu lygiai keturis vardus, tad jei ir papasakočiau būtų svetimas epas.

Norėčiau mažiau vartoti mes, bet tuomet liksiu aš ir jie ir nenoriu mūsų vadinti jais.

Ar mums reikia katino klausiu ir atsakau, kad ne, nereikia. Prie stotelės ilsisi ryžas katinas, šeria jį visokiais vienas ir tas pats žmogus skirtinguose asmenyse. Riebus, tupi visą dieną ir visada ryžas. Tramvajus elektroniniais varpeliais jam miauksi. Jis tyli neatsakančiai. Užtat triukšmas tolėliau įsibėgančio miesto kuriame visi galiausiai dūzgia nekalbėdami.

Ji man sako, kad jai patinka, kai pas ją užeinu. Sako, kad jei gyventų gyvenimą iš naujo nebesituoktų. Sėdžiu jos virtuvėje ir nepasakau, kad jei gyventumėm kitą gyvenimą, norėčiau ją vesti.

Svetima virtuvė, ne mūsų. Trečias brolis šitoj istorijoj.

Aš.

ausytės išmigo visam
atėjau čia
nes niekur ilgiau nebuvau
buvau čia kai mažą parnešiau
buvau kai pasitempiau nugarą
jau didelę keldama iš mašinos mygiui
kaip užsiauginti anubį pavadinčiau eilių
jei žinočiau kaip juos rašyti

Tramvajus brenda per slėnį. Aptaško ženklą perspėjantį apie potvynį. Tuoj pat aplimpa slyvų žiedlapiais ir pranyksta šuoruose.

O viduje suvytę bastučiai ir minkštos kaliaropės. Nemaniau, kad kad taip joms būna - nesusitraukia, o spusčiojasi lyg kempinės. "Matai, tai ir yra tikroji autentika", rodau maišelį, prie kurio parašyta "pigiau, nes greit baigsis galiojimo laikas". Galiojimo laikas sustojo prieš dvejus metus.

O gal niekas nesustojo. Gal visata, šita visata, keli šimtai kvadratų su suvytusiais bastučiais - tiesiog kitas laikas.

Klausau ką kalba ir perpasakoju. Kasdieniai pokalbiai įvyniojami į mano braižą. Restike nėra stalelių dviems. Tik daugybė stalelių daugybei. "Ten yra druskos jei nori". Nenori. Norėtų jautienos, bet visi vištienos patiekalai šiandien iš avienos.

Avių laukai dvokia. Avys dvokia. Kalnai apdribę nuėsto dygsmo lavonėliais dvokia. Tokiu, kuris lieka šnervėse net visai dingęs. Lieka nejautrumu tam dvelksmui. Bet gal ir nereikia užuosti, kai nėra nieko aplink. Tik šlapia vilna ir žvirgždas primenantis dar šlapesnį kailį.

"Ji valgo kaip ėriukas", sakau. Mažas kanibalas su druskyte. Dar karšto vandens arbatinin ir po to jau tikrai eisim.