- Man nepatinka krikščionių kvapas.
- Ką?
- [Juokiasi] Minutėlę, ne tik aš taip manau. Čia [...] suprantam - žmogus krikščionis, iš kvapo. Visa bendruomenė žino.
- Dėve dėve. [Juokiuosi] Jie gal čia mirą naudoja?
- Nemanau, tai tiesiog. Jų kvapas. Ir namai atsiduoda.
- Gal tik karštyje? [Uostau savo riešus, pakišu po nosim] Pauostyk.
- [Juokiasi]
- Losjonas. Aš tai nieko neužuodžiu.
- Mhm.

+28 su kojinėmis ir žiemine kepure.

Šalta man. Ne tiek, kad mūvėčiau kojines, bet tiek, kad uždaryčiau balkono duris. Pusę dienos galvojau, kad tu užkaltum termostatą iki +32, o aš gyvenčiau balkone. V whorina, nes penktadienis, o aš sėdžiu apsikabinus vyno butelį juokingu pavadinimu. Galvoju, kaip pasakytum, kad tai ne mums, bet man spręsti. Ir kaip po penkiolikus minučių būtum laimingas, kad pasirinkau jį prakišti kam nors kitam.

Šiandien mačiau senutę su gėlėta dirbtinio šilko striuke. Jos paakiai buvo plikytų damasko rožiių spalvos. Norėjau nufotografuoti ir paklausti, ar su ja permiegotum, jei ji būtų aš. Bet žinai, džydypiar.

Pažiūrėjau, kad pas tave kem du. Pagalvojau, kad tau bent jau nešalta. Viskas ką pastaruoju metu veikiu - kalbu su žmonėmis apie orą. Pas B saulėta, pas V lyja, pas mane šalta, pas dedį, nežinau. Dedis amžinai klausinėja, ką šiandien valgiau.

Prisimeni vertėją, kurį tau gyriau? Gavau 11-ų metų vertimą iš M. Versija telpanti rankinėn ir spausdinta italijoj, ne indijoj. Jaučiasi. Skaičiau šiandien spoksodama į kareivius. Parašiau V, kad lietuviai neturi glutes. Vokiečiai turi. Argi tai nejuokinga? Skaityti sudėtingus tekstus spoksant į kareivių subines ir hailiuksus su ryškiai perpūstom padangom. M skaitydama braukė pieštuku žodžius ir rašė jų reikšmes. Žinau, kad perskaitė 40 puslapių iki kol pavargo. Jos raštas gražus, aiškus, bubbly.

Man šiandien šalta ir liūdna.

- jau laikas 
- išties

ir eina persukti visatos
kol aš laukiu 

Jei kas nors paklaustų, tai pasakyčiau, kad mano mėgstamiausia bažnyčia - Kauno Švento Jurgio. Mirštančios freskos ir kartkartėmis klūpantys ant pastolių restauratoriai. Tylios ir vienišos maldos už sunkių durų. Lyg toji vieta neegzistuoja čia ir dabar, bet egzistuoja visada ir visur laike.

- Tiek nugyvenom. Koks jau skirtumas.
- Ar mano charakteris labai tragiškas?
- Tavo charakteris sudėtingas. Bet ne toks, kad neįmanoma būt. [juokiasi]
- Labai gražus žodis. Nes politkorektiškas galimai komplimentas. Galvosiu dabar kaip jį verst į visas kalbas kurias suprantu. Aprūvinu tavo diplomatiją.
- Tai ir nebuvo įžeidimas. Bet tu pati susigalvok, ką tuo sakau.

Vėluoju tik 12 minučių.

Taip ir nepradėjau skaityti knygos, kurią rekomendavai. Ir nemanau, kad pradėsiu. Vis dar tavęs ilgiuosi, tačiau nebemeldžiu, kad mano merits palengvintų tavo naštas. Taip ir neišryškinau juostelių, kurių nuotraukas norėjai pamatyti. Ir nebegalvoju apie tave dykumoje. Ar tave neskiriantį smėlio atspalvių.

V sako, jog pamiršiu net tavo vardą. Bet norėčiau prisiminti.
Ilgai galvojau ką norėčiau prisiminti. Gal tai, kad tai užtruko ilgai ir reiškia, kad pamirštu. Nuvažiuosiu iki pūstynės.

Šiandien nusileidau į rūsį. Prisiminiau, jog liepei neleisti žalčiams pas mane žiemoti. Suskaičiavau tik penkis drugelius parimusius ant lubų. Nežinau ar jie čia miega, ar tai penki lavonėliai. Bet stebėjau juos ir galvojau, ką apie tai pasakytum. Ir nieko nesugalvojau. Nes turbūt pamirštu tave. Rupūžės vis dar mygo pietrytiniame kampe.

Kol ne man ant krūtinės.

Jis pažadėjo susirasiąs mane anapusybėje.
Stebiu kovus medyje. Jam patinka kovai.
Viešpatie, mano širdis trupa.

Burn it. Burn. It.