Burn it. Burn. It.

- Aš, rašytojas.

Susitinkame automobilių aikštelėje. Jo pilkas sedanas ir mano traktoriukas. Aviu idiotiškus kerzus, kuriuos nusiaunu pasiekusi kelionės tikslą. Nepasiekiu nuspaust sankabą be jų. Iššoku, dažniau nuslystu nuo sėdynės žemėn, pasisveikinu, surenku šiukšles iš durelių ir išsiskiriam.

Kartais matau jį balkone. Rūko. Jis arba jo moterys. Aš geriu arbatą, klausau muzikos, arba kalbuosi su savo žmonėmis.

Nepažįstami paralelinėse linijose.

Bet štai šiandien jis man sako esąs rašytoju. Prirašo daug. Didžiuojasi, kad rašo. Didžiuojasi, kad yra rašytojas.

Galvoju, kaip pristatyti save. Pasakau, kad neskaitau.

Erzino vizualinės estetikos trūkumas. Lyg žėčiau pigų detektyvą skirtą pensininkėms. Atrodė ne "čia režisūrinis sprendimas norint priverst žiūrovą jaust diskomfortą", o labiau "nežinojom ką darom" iki tokio lygio, kad trukdė susikoncentruot ties pačiu scenarijum.

L santykis su pasauliu nukrypo nuo linijinės perspektyvos dar prieš man įsikuriant jos pasaulio klostėje. Lyg pašinas nuplyšau nuo savies ir štai stirksau jos laikuose, vietose kurios jai reiškia daugiau, nei man.

L namiškiai rytais palieka ją užrakintą namuose, nes taip saugiau, grindžia. L kartais pamiršta, kad yra užrakinta, pamiršta, kas yra saugu, pamiršta tiek dabartį, tiek ateitį ir panirsta link manęs.

Kartais ji mane laiko savo geriausia drauge, kartais vadina svečia ir jaunatviškai šypsodamasi kalba su manimi tųjų kalba. Leidžiu jai laikyti mane kuo tik nori. Esu čia tik tam, kad patarnaučiau jos tuomečiams sąmonės likučiams. Dalinuosi su ja svetimais prisiminimais ir patirtimis, juokiuosi, kai ji klausia, ar prisimenu tai šį, tai tą. Žinoma, kad visada prisimenu. To kito žmogaus kuriuo ji mane laiko patirtis ir jausenas ir reakcijas. Viską prisimenu. Tam kartui jaučiu, kad nebesu tikra, ar aš tikrai nesu tas žmogus ir ar ji negyvena manyje.

L atgyja mano virtuvėje, burkuoja kol išsikrauna ir pamažu grįžta į konvencionalią realybę, kurioje atpažįsta mane jau kaip neatpažįstamą ir pamažu tilsta, o tuomet kaip ištrūko iš užrakintų namų, taip į juos ir grįžta. Tai suradus raktą kurį laiko po išklibusia laiptų plyta, tai man stuktelėjus per rankeną, kad atšoktų senų durų liežuvėlis.

Savuose aš irgi palieku raktą po plyta. Pačioj matomiausioj vietoj po nugludinta lietų raudona plyta. Jei ji ateitų manęs nesant. Pavogiau tą plytą nuo sugriuvusio namo vorusnėj. Neturėjau tokios intencijos. Tiesiog štai griūvėj visas, bet jau ne visas, o pusė ir impulsyviai supratau, kiek jis kaip L irstanti mintis. Tad sustojau ir pavogiau jo plytą.

Bet šiandien L aptikta. Sėdėjau po ąžuolo šakomis, vėjui pūstelėjus ant stalo krito vikšrai. Kartais bumptelėdavo man į plaukus, kartais jų šilkelis prilipdavo prie megztinio ar skruosto. Bet atėjo štai L dukra ir apibarė, kad darau neteisingus dalykus.

Apibarė lyg karvelis. Ne tas kuris turėtų gyventi uolietuose priekraščiuose ties žemynų sandūra. Ne. Apibarė lyg karvelis iš Vilniaus traukinių stoties. Kvepiąs pernaudos aliejumi, rūkalais ir nuotekom.

shadow of the erdtree

Moteris iš kurios augau, kurios esenciją stengiaus sugerti buvo naivi savo pasirinkimu. Kartą mačiau, kaip didelis, girtas vyras trenkia jai per veidą. Ir ji atsuko kitą skruostą ir pasakė "trenk ir į kitą broleli". Nors vyras nebuvo nei jos brolis, nei numylėtinis nei išvis pažįstamas. Per visą savo gyvenimą nesu mačiusi žmogaus, kuris atsuktų kitą skruostą. Ne neapykantos ar sarkazmmo vedinas ar baimės sukelto afekto. O atsuktų, nes jo pasirinkimas atsukti.

Bet aš to neišmokau sugerti.

Pirmą kartą supratau, kad to nemoku, kai pasidalinau su bomžu maistu. Pasakiau "laužk", bet jis apčiupinėjo juodais pirštais viską taip, kad pasakyčiau "imk viską". Ne atsitiktinumo vedinas, o tiesiog, nes tokia jo būties forma. Nes suvokė mano kvailumą pasiūlyti.

Antrą kartą supratau krašte kuriame daug žvyro. Gėriau penkiolikos metų senumo arbatą. Arbatą kurios man pavyko gauti penkiems puodeliams. Buvo karšta naktis ir karšta arbata nakties tvankumo fone atrodė gaivinanti. O tada slavas kaimynas su daug aukso spalvos žiedų iš terasinio balkono aukščiau nupurtė savo cigarilės pelenus į mano arbatą. Lyg žvyrą į mano šaltinį.

Trečią kartą nusivyliau čia. Kartą kalbėjau su drauge. Kad kai ji pasako "valgiau tą ir tą" aš atsakau "o aš valgiau aną". Nes taip mes dalinamės patirtimis. Aš niekada nepatirsiu to ką patyrė ji, bet galiu patirti tai, ką patiriu aš. Ir kai kurios iš tų patirčių pakankamai panašios, kad galėtų būti išdėstytos lygiagretėje. Ir kartais taip dalinuosi rašyke. Nes įsivaiduoju, kad  ano patirtis bus lygiagretėje su kito patirtimis. Ir gal tam kitam bus lengviau, jei tos patirtys sunkios jam šią akimirką. Ar šiaip turėsim apie ką su rašykais kalbėti ir bondintis.

Bet vietoj to atsibeldė parazitas norintis iš mnao patirčių šert savo priklausomybę.

Tai nėra patirtys kurios mano gyvenime ryškiausios, ar stipriausios, ar kitaip -iausios. Greičiau labai kasdieniškos, nesukėlusios tą akimirką jokio jausmo, bet vėliau iškilusios sąmonėj kaip "taip, aš negaliu būt kaip ji, galiu tik imituoti ir tai tik kartais".

Ir man šiandien liūdna, dėl šiaip sunkios dienos realybėje. Bet man liūdna ir ateiti į rašyką, nes nebežinau kaip man savimi su jumis dalintis.

Mano arbatą su ledukais ji palaikė koldūnais sultinyje.

Bergamotė sintetinė. Arbata smulkinta ir joje yra šakelių. Bet vanduo šiltas ir filtruotas.

Galima ir taip.

Antis ir antis.