- Ir ką man daryt?
- Būk žmogum tokiu žmogum, kokiu būdama didžiuotumeis būdama žmogum.
- Aukšti reikalavimai.
- Ar nori eit su manim rudenį lapų šluot? Metam darbus ir jo, jau žinau, ką atsakysi, kad negali, bet įsivaizduok penkias minutes, kad viską meti ir mes rudenį grėbstom kaštonų ir klevų lapus, nes kitų medžių lapų aš neatpažįstu, ir darom pertraukas pagal darbo kodeksą, ir per tas pertraukas aš skaityčiau ką nors, ko tu nekenti, o tu skaitysi autorius, kuriuos aš vadinsiu stoikais, bet jokia enciklopedija taip nepavadintų, žinai duosiu visokius [..] poetus, duosiu tau vertimus, ir tu skaitysi. O aš skaitysiu tau paskaitas, kaip dabar kartais skaitau apie kokio durno eilėraščio neišvarčiamumą.
- Tu nustebsi. Bet aš apie tai dažnai pagalvoju. Ne apie šlavimą Bet va. Mišką ravėt.
- Galim ravėt mišką. O miške ką ten ravėt? Aš kartą dirbau fizinį darbą. Nesibaigė geruoju.
- Nu pasėja pušis ten kokias. Eglaites. Nu ir ravi.
- Galim mano sklypą apsodint eglutėm.
- Noriu pinijų.
- Pinijos [..] neauga man rodos.
- Neauga.
- Nori, kad nusipirkčiau sklypą [..]? Ten pinijos man rodos auga. Ir augintumėm pinijas. Ir mirtumėm nuo bado po poros mėnesių, arba [..] papjautų, nes jie laukiniai, not gonna lie, bet man rodos tikrai mačiau pas juos pinijų. Užmuščiau tavo motiną, papjaučiau savo vyrą ir augintumėm pinijų mišką, hektarą pinijų, ką?
- Sounds like a plan.
- Dar kartais nuvarytumėm į [..] ten žinau gerą daržovių parduotuvę, tokių daržovių, kur prisimeni, kad maistas turi būt skanus ir kad morkos nėra tik popierius, gaminčiau tau [..] troškinius, ne tokius, kaip iš jutiūbo video, bet autentiškus tokius kokius gamindavo mano native butiokė, su daržovėmis, kurių pavadinimų iki dabar nežinau, siekčiau nupenėt tave į paršiuką, bet niekada nenupenėčiau, nes tu liftintum pinijas amžinai ir nestorėtum.
- Labai literatūriška.
- Šiandien dirbau. Ir ten buvo toks durnas žodis, aš kažkaip atradau kad jis [..] kilmės. Po to pažėjau ar [..] same. Tada kažkaip atsiverčiau knygą apie [..] gramatiką ir nustojau dirbt, nes įsiskaičiau į knygą apie gramatiką kalbos, kurios tik raštą tepažįstu ir tada galvoju reik grįžt prie darbo, ir dabar tekstas su kuriuo dirbu suskirstytas pasažais, raidėmis ir numeriais, iš serijos g42, ar j96 ir spoksau į tuos skaičius ir kiekvienas pasažas realiai būna kokie 3-5 laiškai pirmyn atgal kalbėjimo, apie [..] kalbos darybą ir kada vertimas prasminis ir naujadarai, o kada tiesiog archaizmai nesuprantami. Tai žodis iš [..] ten tokia įdomi istorija, tas žodis reiškia etažeriavimą, ar kaip tas velnias vadinasi, kaip man sunku, kai net nežinau kaip lietuviškai tai, žodžiu nesvarbu, specifinis lauko suarimo būdas, vėliau tas žodis peršoko per kelis tūkstančius kilometrų į [..] tris kalbas realiai ir per kelis šimtus metų virto barzda, specifine jos rūšimi, žinoma, bet irgi jokio skirtumo, ir tekste kuriame jis pavartotas, išversta kaip barzda ir sakinyje neatrodo netinkamai, bet pastraipoj atrodo keistai, nes kalbama apie laukus, tada šnai sakinys apie barzdą, tada vėl laukai ir aš sakau jam, kad ar tikrai ten barda ir jis man baksnoja originalą ir aš ir taip ir šiaip galvojau ir netyčia atradau, kad tekstas rašytas tai tais metais, kai žodis nebuvo dar virtęs barzda ir taip savimi didžiavausi, kad tai radau, bet tada žinai koks jausmas atėjo po to, atėjo jausmas kad noriu lapus šluot, nes mano atradimo vertė yra [..] doleriai ir mano atradimas paveiks kokius penkis žmones, vieną nabobą, kuris man moka ir keturis incels kurie su nabobu žaidžia įmantrių kalbų vertėjus, i should just kill myself. Ir pagalvojau ką aš čia darau, kodėl tai darau, noriu lapus šluot. Ir tada atėjau pas tave.
- Sakyčiau grįžk pas akademikus, bet tau nepatiks.
- Negrįšiu prie tų žmonių, Saule, jie baisūs, noriu šluot lapus ir toliau skaityt [..] originalo kalba, nenoriu teršti savo trapios būsenos žmonėmis, kurie po savo tekstais prirašo, jog studijavo filosofiją, semiotiką, teologiją ir egzistencinę psichologiją.
- Nu čia jo, too much.
- Aš idealizuoju savo laiptinės valytoją, žinai, aš būna naktį išvarau ir grįžtu paryčiais, galvoju ar pažadinsiu ką nors rakindama duris ir sutinku ją, ji pradeda grindis plauti nuo penkto aukšto ir žiūriu į ją, esančią aukščiau už mane, kartais labai toli, kartais visai prie mano durų, ji laiko šluotą, tokia graži sveika moteris, žinau kad ji gal 10 metų, gal 15 už mane vyresnė, bet jos veide daugiau energijos, nei mano veide kada buvo per pastaruosius 10 metų ir aš pasisveikinu su ja ir ji su manimi ir ji vis pakalba, kad niekas mūsų laiptinėje gėlių nelaisto ir tada kai vėl naktį išeinu, ar tai antrą ar ketvirtą ryto, aš kartu išsinešu kibirą vandens, ir supilu į visas tas nelaistomas gėles ir aišku prapilu, iir aišku išvis to kibiro nepanešu, ir pusės gėlių nepasiekiu, ir man rodos prižadinu pusę laiptinės, bet sulaistau tas vystančias gėles, niekada nepakanka, kad jos atsigautų, bet užteka, kad jos būtų vysmo būklėj jau kiek laiko ir aš tai darau, nes ji žiūri iš viršaus į mane ir jos balsas skaidrus ir tvirtas ir žvalus ir nežinau nei kas ji nei kokia, žinau tik, kad jai rūpi, jog niekam tos gėlės nerūpi ir aš jaučiu, kad privalau paklusti ir pasirūpinti, bet nepakankamai kad daryčiau tai kada nors kitu metu, nei kai naktį leidžiuos mašinon, kad nuvažiuočiau prie marių, pusvalandį pasėdėčiau spoksdama kaip mėnuo žaidžia bangelėse, galvodama, kad jei dabar įjungčiau penktą pavarą ir atleisčiau sankabą, nieks nesužinotų, jog tokia išvis buvau ir kur dingau, o po to apsisuku, grįžtu į miestą, nusiperku kavos circle k, kavos su karamelės sirupu, ne dėl to, kad ji man patiktų, o nes [..] perka kavą greggse su karamelės sirupu, menu mes buvom [..] ir jam reikėjo mūsų laukt ir vietoj rūšinės kavos jis nuvarė vistiek kavos į greggsą kitame kvartale, nes jam ramu greggso kava, ir pagalvojau štai tame yra kažkokia ramybė, toje kavoje su karamelės sirupu, tai ir aš į circle k taip, ir guli baltas kibiras mano bagažinėj, kol rymau circle k aikštelėj.
- Tau patiktų mano mamos draugė. Ji irgi labai personažiška. Nors kai pagalvoju, kas pas mane ne personažiškas.
- Aš tau lieju petuškų stilium dūšią. Ir tu man sakai "žinai, tu tikrai skambi kaip alkoholikas".
- Nu reiškia, pataikei. Tave ir mano alkoholikus jungia toska.
- Nežinau ką tai reiškia.

- Imagine vidury miško kirtimą, tam kirtime sodyba, joje - pats neskoningiausias sodas. Pats neskoningiausias ferminis namas. Su lietuvišku kluonu ir lauko tūliku, bet visas tas miškas ir visas tas kirtimas ir viskas priklauso vienam ir tam pačiam žmogui ir realiai tos sodybos vertė pusantro milijono. Bet su sutręšusiu kluonu ir lauko tūliku. Kluone šarvo durys somehow ir kondiškė kondiškina biblioteką, su knygom, kurių negali išvežt iš Lietuvos. Medinės lentynos, kurių kiekviena vis kitokio stiliaus, bet nei vienos lentynos neįlinkusios.
- Svajonė.
- Mhm. Iš ko gali suprast, kad ten fucking solid kietmedis.
- Bet tūliko tai normalaus norėčiau.
- Ne, tai yra ir normalus. Bet jis tą lauko palikęs, nes jam gražu. Ten knygos kai kurios ir 200 metų senumo. Rištos oda ir su spynelėmis. Su lauko tūliku.
- Fancy šreko pelkė.
- Daug knygų apie vertimą iš [..], konkrečiai [..] ir [..] ir [..]. Tokių knygų, kurios kainuoja poo 250, 350 eurų. Tokių knygų kokias aš vagiu zlibe. O jos ten tiesiopg guli. Ir jas skaito vienas vienintelis žmogus. Nu ir aš kai gaunu iš jo užsakymą. Ir jis sako "pavartyk jei ką nors reikia". Ir aš aišku vartau daugiau nei reikia. Fucking kluone po fucking kondiške, be pirštinių, knygas kurioms 200 metų. Ir aš noriu verkt, nes tos knygos kalba apie lietuvių kalbos raidą daugiau, nei pasakytų kokia debilė filologė kuri skaitė tik mažvydo knygas. Ir viskas kluone, su lauko tūliku, pas vieną žmogų. Ir tada aš suprantu, kad visa mano egzistencija yra beprasmybė. Ir kad man reikia skaityt [..] ir pirkt skinus žaidimuose. Dar jis paranoikas. Kiekvienam kampe kameros. Pastatuose ir teritorijoje. Su fucking lauko tūliku. Jis palieka mane vieną dirbt, o po to iš kalbėjimo suprantu, kad žėjo per kameras kaip dirbu. O aš tuo tarpu girdžiu, burzgia kai pjauna žolę. Nes kol nupjauna žolę viename teritorijos gale, reikia pjauti kitame. Dėl to visada tas ritminis burzgėjimas. Ir tylos akimirkos, kai sustoja įpilt dyzelio. Kartais galvoju dieve, kaip galima būt so rich, neturėt jokios pajautos estetinės, bet tuo pačiu turėt tokia precizišką ir tobulą biblioteką. Ir again, kaip motyvuotis, jei tos knygos pas jį, o ne public.
- Viskas gerai. Kaip ten Kerolis sakė. Jei eisi, vis tiek kažkur nueisi. Tu jau buvai tame Eldorade. Dabar gali sau skinus pirkinėt. Praktiškas žmogus. Nu kad suprastum viso to vertę. Ta biblioteka kaip viltis pandoros skrynioje.
- Zlibe kažkas man nuskenavo knygą laukiau kol nuskenuos du mėnesius, apie [..] gramatologiją. Ir kai kas nors pavagia tau knygą, gali parašyt ačiū, parašiau, tai praėjus dviem dienom gavau dar vieną knygą iš savo wishlisto, įtariu, kad iš to paties žmogaus, nes ex libris tas pats.
- Awwww. Cute. So attentive.
- Tai va. Ir jis viską turi atsispausdinti, kad patikrintų ir surašytų pastabas. Ir man alergija jo naudojamam popieriui. Tai būna išvažiuoju iš sodubos. Sustoju miške. Išlipu iš mašinos. Dusina miško sunkus kvapas. Uodai skraido. Ir kasausi delnus. Kasausi delnus. Kasausi delnus. Ir tada užsimaunu pirštines, kad neniežtėtų nuo kontakto su vairu. Tada aš jau užsidedu pirštines. Kai varčiau knygas kurioms du šimtai metų. Be pirštinių. Va taip va.

Sapnavau, kad perku rotveilerį.

- Šita tsunadė leido visoms mergoms liesti jos papus.
- Aš pabudau. Tada atsiguliau kita poza.
- Nekaršta tau gulėt?
- Karšta, bet neturiu motyvacijos jausti diskomfortą.
- O aš vaaaalgyt noriu.
- Aš vakar norėjau valgyti, bet neturéjau valios. Šiandien jau nenoriu. Kieno papai didesni: tavo ar tos kuri davė visiems čiupinét?
- Tos, kuri davė visiems čiupint.
- Blet.
- Ką?
- Maniau, kad tavo. M papai jai stuburo išvaržą padarė. Ir jai dabar kartais užspaudžia nervą. Ir tada ranka ir petys tirpsta. Ir jos vyras rich as fuck old dude. Aš va kelintą savaitę apie tai galvoju. Jis ją dėl papų vedė. Ji jauna jis senas. Ir nemažina jai papu. Tipo mirk bet papus pasilik. Ir kai tai supratau nebegaliu grožėtis jos papais. Nors jie už tavo ir tos panos ženkliai didesni.
- Nu akivaizdu, kas per daug jau too much.
- Jos veidas irgi gražus, ji mixed race. Tėvas žydraakis lietuvis. Tai ji kaip karis ant ryžių. Balta, žydraakė, bet egzotė. Tai va paskutinius du kartus kai ji buvo [..] aš su ja taip ir nesusitikau. Nes liūdni tie susitikimai. And I love dicks. Bet to nepakanka. S nekenčia savo vyro. Persileido. Ir nebesilaukia. Jis nori vaikų, bet ji paslapčia kontraceptinas. Įtariu kad ir persileido nenatūraliai. Ir turiu jos nuotrauką kažkur. Kur ji prieš santuoką. Visa happy laiko kažkokį random beibį kažkokiam tūse kuriame buvom. Tas beibis per rankas ėjo. Storas ir didelis. O ji grakšti ir smulki. O dabar sad motera. Sunykus. Ir kartais noriu ją išgelbėti nuo vyrų. Ir M. Ir net D. Nes jos durnos buvo ne pačios iš savęs, o nes buvo užaugintos taip. Kitu atžvilgiu ką čia gelbėti. Aš šešias dienas nesišukavau ir neišlipu iš lovos. S bent restikuose ėda. M tuo tarpu pati restikų turi. O aš neturiu motyvacijos net pawoltint. Jau tris valandas galvoju kad man trūksta vandens. Bet neturiu motyvacijos atsigert. M dukra autistė. Ir ne tas tiktokinis autizmas, o tikras. Kai nonverbal ir tapetus nuo sienų plėšo ir jei neleidi - prasideda agresyvios isterijos. Ji meldžiasi kad velnias jos vaiką paliktų. Nes medicina sako "nepagis". Bet Biblija sako kad velnias ir velnią gali išvaryt. Bažnyčioje man kiekvieną kartą, kai varau pas onkologa aliejų tepa. Ir tada nurašo dievo nuopelnams viską kas gerai. O viską kas blogai įrašo į naujų maldų sąrašą. Isn't it ironic. Šiandien irgi meldžiasi, kad depresinis epizodas praeitų. Ryt atsikelsiu ir visa high padarysiu ką reikia. Ir bus maldos išklausytos. Bet gal tai dievas. Žinai. [..] kad mood pakiltų, [..] kad išlipčiau iš lovos, [..] kad išikviesčiau taksą, [..] kad kvėpuočiau, kai kokteilis kiktels, [..] nuo tachikardijos ir [..] nes nuo visko popiet galva plyš. Ir viskas tik tam, kad susimokėčiau šio mėnesio mokesčius ir uždirbčiau 500 eurų kad dar savaitę galėčiau leist sau nesišukuot ir gulėti lovoje. Gal visgi tai dievas.
- Skamba kaip tai.
_____________________________

Išsimaudžiau. Po dar keturių dienų.

- Pasukų baltymus snikerso skonio dovanok.
- Ką?
- Jo. Kodėl jo šlaunys thick, o blauzdos ne?
- Nes o kam reikalingos blauzdos?
- O kam reikalingos šlaunys?
- Nes o kodėl ne? Ką kito siūlai?
- Įsigyt šunį.
- Tu nesupranti. Man niežti sielą vien nuo to, kad turiu laikrodį. Nes turėjimas laikrodžio atrodo per didelė našta ir įsipareigojimas. Jis turi kalbėti. Nuolat be perstojo tiksėti. Ir jei tas kuždesys nuntyla, turi tuo rūpintis. Nenoriu rūpintis laikrodžio siela. Koks dar šuo. Aš turiu daugiau nei tris knygas ir man nuo to niežti. Turiu 13 markerių ir mane tai nervina. Spintelėj - du maišeliai avinžirnių, maišelis ryžių ir maišelis džiovintų grybų. Ir man niežti sielą, kad ten nėra tik ryžių pakelis. Neprisimenu, kada išvis gaminau po naujako.
- Kas už viso to slypi?
- Stresas.
- Dėl ko?
- Nuo gyvenimo visuomenėje.
- O ar tu joje gyveni?
- Sakai ne?
- Tu bėgi.
- Krem briulė baltymai įdomaus skonio, kapučino baltymai keisto skonio, snikersų baltymai per saldūs. Išleidau baltymams 300 eurų. Man alergija laktozei ir sojai you know.
- Yra ir gaivių, limonadinių.
- Dabar turiu tik 6 markerius.
- Kaip išsprendei?
- At random.

- ...einam tam kitam pasauly, reikėjo praeit pro tunelį ir jau vakarėjo, tunely tamsu ir tu pradėjai jaust kad kažkas tau nugarą čiupinėja, tai privertei mane bėgt. Išbėgus aš žvengiau, kad monstriukai iš po lovos ten čiupinėjas. O tada sakau "iki molo koks kilometras, varom prie jūros, spėsim iki saulėlydžio" ir tu žvengei kad nei spėsim nei ką.
- Bet ėjom.
- Tai žinoma. Aš tik nepasakiau tau, kad molas yra judančios smėlio kopos kurias jūra amžinai ėda ir naktį ten galima lengvai paskęst.
- Koks skirtumas. Bile einam. Mano sapnuose mes su tavim irgi pastoviai einam kažkur.
- Perfect. Einam arbatos?
- Nu.
- Koks vandenynas tampe nešventas, kai tu žiūri į vandenyną, o tau į nugarą žiūri autostrada. Bet visuose tuose kraštuose kažko trūksta.
- Ko?
- Šiaurės jūros.
- Mane žavi tavo meilė jūroms bet va niekad nepasakojai nei apie upę, nei ežerą nei kokią random balą.
- Ten dėlės plaukioja ir nesusilieja su horizontum, neištrina skirties tarp žemės ir to kas už atmosferos.
- Bet jie mitologiški. Ten dvasios gyvena. Ir raganos. Ten portalas į kitą pasaulį.
- Tas tiesa, bet o tu matei kas gyvena jūroj? Ten net raganos neina jūros etosas yra kaip meškos. Vandenyne tūno siaubas, kuris privertė gyvus padarus užsiauginti kojas.

Akmenį gali įdėt. Bet gražų.

- Ką veiki?
- Akmens ieškau. Nori ir tau rasiu?

Ir kažkaip štai aš praleidau visą vakarą, Tai tam tai kitam akmenį. Nors man davė ne akmenį. Man davė kankorėžį. O dar prieš tai pinijų sėklų, kurios sudygo ir vadinome jas mūsų vaikais.

Kol viena po kitos suvyto.

Nežinau kada įžengėme į tą erą, kai dovanojame vieni kitiems kankorėžius ir akmenis. Kada mūsų gyvenimai virto tokiais. Kankorėžis kvepia ateriniais aliejais, nežinau kokiais. Gal ir aš akmenį išmirkysiu kame nors. Turiu karčiųjų apelsinų ir bergamočių aliejų.

Ant palangės dėžutėje anonos sėklos. Irgi dovana. Po to, kai numirė pinijos. Myliu tave už tai, kad pagalvoji man pririnkti sėklų.

Kurias vėliau užmušiu.

Nupirkau penkis apelsinus, trys subyra į balą, pro šalį einanti senė suburba "suplyšo maišelis", parimstu ir spoksau, kokius penkioliką jos žingsnių spoksau, kol kūnas dingsta iš periferijos.

Kaip galima du žodžius tarti su tiek pasijbaurėjino ir piktdžiugos vienu metu? Ir kuo nusikaltau aš ir mano apelsinai? Ar aš ją pažįstu?

Nusikeikiu atsiminimui ir susirenku krituolius, galvoju, kiek baloje tepalų ir ar jau reikėtų juos išmesti, parsinešu namo.

Jie taip ir guli šaldytuve, nuo vasario pabaigos. Kartu su beveik tuščiu ryžių acto buteliuku, tamarindų pasta ir dviem buteliais mineralinio vandens.

- Šokam nuo viaduko?
- Kaip gali kilt tokios mintys valgant burokų lapus? Aš nenoriu žudytis. Man gerai.
- Nori mano mašinos? Pasiūliau b, neima.
- Tu ką žudaisi ir dalini palikimą?
- Jo, kažkas tokio, pristatysiu po langais, su naujom padangom, bet neišsiurbta.
- Paimsiu.

Kramtau buroko lapelius tyloje. Nejaučiu skirtumo tarp jų ir špinatų. Bet visiems sakau, kad juos mėgstu. Vis klausiu, ar nori burokėlių lapų.

Nenori.

Mes daug kalbame ar kalbamės. Kai kurie iš jų išsunkia, kai kuriuos išsunkiu aš ir nemanau, jog būna tarpinių variantų.

- Kada paskutinį kartą rašei?
- Nežinau. Prieš dvejus metus?
- Kodėl neberašai?

Ir tada aš skyriau laiko rašymui. Šiandien dešimta diena, kai aš skiriu laiko ir nieko neparašau. Ji turbūt paklaustų "kodėl", arba "kas trukdo". Atsakyčiau ką nors, kas nebūtų tiesa.

- Tau reikia daugiau poilsio.

Susilenkė juosta ryloje, sugadinau vienintelį kadrą, kurį išties norėjau išryškinti. Ir net ne sau. Svetimiems trumpą laiką saviems. Trys žmonės saikingai laimingi, kalnai fone. Trumpai pagalvoju, koks jis paprastas, nesofistikuotas. Reikėtų kam nors sumokėti, kad atkurtų tai kas pamesta. K siūlo AI. Nenoriu AI, noriu žmogaus rūpesčio. Ir grįžtu skaityti knygos apie mašininį vertimą.

Knyga rišta atvira nugarele, saugo dėklo popierius - dažytas spaudžiant formeles. Žinau, kaip tai vadinama ir kas tai yra, bet nežinau, kaip šia kalba. Ir gal tuomet nežinau iš viso.

Nusiperku dar kelias knygas.