Mes daug kalbame ar kalbamės. Kai kurie iš jų išsunkia, kai kuriuos išsunkiu aš ir nemanau, jog būna tarpinių variantų.

- Kada paskutinį kartą rašei?
- Nežinau. Prieš dvejus metus?
- Kodėl neberašai?

Ir tada aš skyriau laiko rašymui. Šiandien dešimta diena, kai aš skiriu laiko ir nieko neparašau. Ji turbūt paklaustų "kodėl", arba "kas trukdo". Atsakyčiau ką nors, kas nebūtų tiesa.

- Tau reikia daugiau poilsio.

Susilenkė juosta ryloje, sugadinau vienintelį kadrą, kurį išties norėjau išryškinti. Ir net ne sau. Svetimiems trumpą laiką saviems. Trys žmonės saikingai laimingi, kalnai fone. Trumpai pagalvoju, koks jis paprastas, nesofistikuotas. Reikėtų kam nors sumokėti, kad atkurtų tai kas pamesta. K siūlo AI. Nenoriu AI, noriu žmogaus rūpesčio. Ir grįžtu skaityti knygos apie mašininį vertimą.

Knyga rišta atvira nugarele, saugo dėklo popierius - dažytas spaudžiant formeles. Žinau, kaip tai vadinama ir kas tai yra, bet nežinau, kaip šia kalba. Ir gal tuomet nežinau iš viso.

Nusiperku dar kelias knygas.