Senis ir dvylika fortepijonų

Šeimos istorija pasakoja, ir tai buvo tiesa,
Kad mano Seniui gimė aštuoneri genialūs
Vaikai ir kad jis nusipirko dvylika beveik
Naujų fortepijonų. Po mirties, jis paliko
Nemažą turtą. Vaikai pagerbė skirtingus
Menus; du tapo gana žinomi, trys susituokė
Ir nupenėjo gležną dalį turtų ir spindesio.
Šeštoji buvo koncertuojanti pianistė: ji
Turėjo reikšmingą karjerą, nešiojo pakirptus
Plaukus ir vaikščiojo kaip vyras, ar taip girdėjau,
Kai laužiausi į lenktyninę mašiną, į tylias
Vingiuojančio Niurburgringo trasos šnekas.
Kita mirė, kaip vaikas, nesulaukusi penkerių metų.
Ir, štai, vienas rašė – rūšiuoju jo keistas knygas
Ir stebiuosi jo gyvais žodžiais ir braukinėju trumpus
Kraštinius užrašus ir pirštu maklinu sąskaitas.
Grįžau pas Senį, kad sutvarkyčiau kaimo kapines
Jo labui, pabendraučiau su saugotoju po rudens
Saule ir paliesčiau vaiduoklio garsą ten, kur jis guli.
Man labiausiai patinka galvoti apie tą kietasprandį,
Pliaukšintį sau į šlaunis ir prekiaujantį jankių šlamšto
Produktais už vieną tuziną fortepijonų. Tai atitiko
Jo kultūros plėtimosi planą. Tuo pačiu mastu,
Jis pastatė septynis arkų namus, ir jie tebestovi.
Vienas, penkių aukštų, tiesus kaip kvadratinė
Dėžė, vis dar dominuoja Palangos pakrantės žemės
Pakraštyje. Pigiai nuomojamas vasaros slogiu oru
Šeimoms su sportbačiais, kuriais žliugsi per kambarius,
Ir kartais pirštais pereina geltonus seno fortepijono
Klavišus, dvelkiančius miltligės varpais. Kaip batų
Fabrikas tarp eglių, jis pritūpęs; plokščias stogas ir
Langų eilės šnipinėja per miglą. Kur šoko tie aštuoni
Vaikai jūros žvaigždžių vasaromis, kur trisdešimt
Šešios pušys dūsavo, tas barzdotas Senis ėjo milžiniškais
Žingsniais ir dosniai dalijo savo širdies dovanas. Grįžau
Pas Senį dėl jo susimąstyti besilenkiančio antkapio,
Suabejojęs šiuo atminties sumažėjimu ir prisiminęs,
Kad reikia pamaitinti vaikų numylėtą Senutę savo
Kruopščiai supjaustytu kaimišku pyrago gabalu.