Juodasis veidrodis

Kažkur jau mačiau šitą rudenį
kažkur jau girdėjau

tas pačias klykiančias gerves
virš raistų

tuos pačius raistus
viršum gervių

sluoksniuotas vienišųjų erdves 

kažkur jau mačiau šį mirimą
miškų kirtavietėje į pleištą medyje
įstrigusius vėjo plaukus

aš šukuosiu tave, vai
šukuosiu

vyrai retina mišką
laikas retina mūsų gretas

nežinau ar silpni sodinukai
atlaikys šitą žiemą
tą speigą
staugimą
vilkų ir vienatvių

ne iš tyrų jis sklinda
kažkur iš čia pat
iš vidaus

Kažkur jau mačiau šitą rudenį
regėjau kaip liejamas auksas
kulkos ir ašaros

kaip smuklininkai į piritą
baigia dantis išsilaužt

nebijok tai tik karštligė vaike
kaklą paliečia šaltas metalas –
laiko vagys

ieško tavo širdies

aukso gyslos delne

tai būrimas iš ąžuolo lapų

Kažkur jau mačiau šitą rudenį
kelmučius ant senų kryžių išvartų
prisipjoviau į krepšį

prisūdžiau

nunešiau į rūsį
kur šalčiau
nuritinau kapo akmenį

Kažkur jau mačiau šitą rudenį

pernai žemėj prie kryžių išvartų
palikau įsmeigtą peilį –
žiūrėk kalavijas užaugo

pernai pakasiau šunį –
šiemet vilko akys
pamiškėje sužibėjo

pernai moterį iš kitapus miško
į trobą parsivedžiau

šiemet pabėgo
kalė

pernai spjoviau į vandenį
šiemet užsėmė plaučius

pernai pakastus artimus tolimus
atsikasę
rankomis išsirausę –

pila mirtį tuštybės aruoduosna

ir vis maža
vis maža
aniem...

per brangi
amžinoji šviesa

vis brangstantis kūnų šildymas

dienos trumpos
kaip mirksnis kiklopo

tokie vakarai tokios naktys
mano langas tamsoj –
juodas veidrodis

veidas jame
atrodo kažkur jau matytas

kažkur jau girdėtas
kraupokas pamišėlio juokas

buvimas akistatoj su savimi
liečiant temas
kurių pažadėjau neliesti

šiek tiek intymiai nejaukus
kaip
kurmių akli pasimatymai