Tyla

 

 

Aš tyliu.

Tiesiog nenoriu kalbėti.

Kalbėjimas mane varo iš proto.

Nes aš mėgstu kalbėti.

Bet bijau prisikalbėti.

Dabar geriau tylėti.

Ilgiau tylėsi, geriau gyvensi.

Kažkaip panašiai.

Net girdėjau sudaromi sąrašai tų, kurie daug kalba.

Bijau, kad galiu būti tuose sąrašuose.

Kaip sakoma, prisikalbėjau.

Dabar stengiuosi bendrauti be žodžių.

Apsirišau gerklę ir rodau į ją, kad, suprask, negaliu kalbėti.

Angina.

Arba stemplė.

Suprask, aš mirštu.

Matau užuojautą aplinkinių akyse.

Ji mane sugraudina.

Aš linksiu pritardamas galva: taip taip, man paskutinioji.

Žmona klausia: ką tu čia susigalvojai, ko nekalbi?

Tylėk, sakau, ir sienos turi ausis.

Abu tylime.

Aš apeinu visus kambarius, stuksenu plytas, kilnoju suvenyrines statulėles, pelenines, perverčiu visas knygas.

Ieškau mikrofonų.

Ir kamerų.

Nueinu į garažą.

Į mane žiūri dulkių siurblio išmetimo skylė.

Aš žiūriu į ją.

Po to įkišu vidun pirštus.

Du pirštus.

Užčiuopiu kažką minkša, panašu į mikrofoną.

Aha, patenkintas palinksiu galva.

Nieko nesakau.

Turbūt mane įrašinėja

Žmona šaukia iš viršaus: radai ką nors?

Aš mosuoju rankomis ir išbėgu iš garažo.

Rodau jai, kad ji užsičiauptų, ten, rodau pirštu, kažkas yra.

Kas? šnibžda žmona.

Mosadas, ištariu skiemenimis. Nieko nesakyk prieš žydus, supratai, nieko. Jie geri, juos užpuolė, jie ginasi.

Aišku, aš taip ir galvojau, kužda žmona.

Kokia tu kvaila, neištveriu ir iškart užsičiaupiu.

O garsiai pasakau: taip taip, tu teisi.

Ilgai jie ten bus? Garaže.

Kas?

Na, Mosadas.

O ką aš žinau. Svarbu nepapulti į sąrašus. Na, aš tai jau tikrai papuoliau, bet tu dar gali išsigelbėti. Ir vaikai. Pamirškit skaičiuotę.

Kurią?

Lipo .... tas geras žmogus kopėčiom...

Turi galvoj...

Aš linkteliu galva. Nekalbu.

Svetainėje įsijungiame televizorių. Visur vyksta karas. Nėra išsigelbėjimo. Pavasario tikrai nesulauksime.

Išjungiu televizorių ir mėgaujuosi tyla.