kai tave šaukiu

tave šaukiu
aš  vis gręžiuosi tylumoj į rytą
su prieskoniu juodos juodos kavos

vėjatinkliuos sustingsta bitės
virpčioja žiogai
po balta staltiese tik atspindys nakties
ant jos tik vienas žvilgsnis mėnesienos
lipnumas išsiliejusių klijų

išsiskaičiuokim kaip kadais vaikystėj
pirmais antrais  kava dar neatvėso
kiekvienas išsakykim savo tiesą

ataidi žingsniai tėvo iš tylos
ir vėl apninka nerimas medinis
saulėgrąžas lukštena nebylys
išeina tėvas pro nakties duris

nenusigręžki nuo savęs to kito
dar niekad niekur niekaip nematyto
ir vėl tyla baikščiai sulaukia ryto
vėl durys praviros ir kertės išžvalgytos

tu apsimesk kad šoki nebyly
juk šitai padaryti tu gali
man tiesia ranką mano baltos dienos
po staltiese marškone mėnesienos
aš šnabždesiu tyloj žuvis šaukiu
užuteky sapnų tokių lakių

nereikia verkti dar diena nubus
neliks kaltųjų vasaros dangus
iškosės lietų ir papūs pietys
žinau toli toli dar lapkritys
miegok ramus nebus sapnai nuobodūs
įgriso vakarui laukinės  godos

ir vėl išsiskaičiuokim kaip kadais
tave šaukiu aš vasaros vardais