Nesamasis

Rašau tau iš nesamojo laiko
be praeities ženklų
be ateities miglotų perspektyvų

rašau nes pasidarė pernelyg slogu
reikėjo atplėšti
užantspauduotus vokus
akims iš naujo priprast prie šviesos
net menkiausia žara pirmosiomis savaitėmis
buvo dygi kaip ražiena

rašau nes pasidarė pernelyg slogu
atplėšiau langus lyg
norėdamas išvėdint šarvojimo salės kvapą
ar kambarį ligonio kur duslus ir salsvas prakaituotų
paklodžių dvokas sumišęs su liepžiedžių arbatos
kvapu

rašau tau kurs esi vėjo gūsis
per dangų plukdantis visų ligonių baltas
ir gelsvas antklodes
priegalvius prisisunkusius saulėlydžio kraujo
varvančius ant gėlių

jos pavargusios nulenkia galvas
jų kaklo išlinkiai primena liūdesį gulbių
nespėjusių laiku susižieduoti ir išskristi
į povestuvinę kelionę kur amžinas vasaros vėjas
kedena joms plunksnas

rašau iš nesamojo laiko medaus mėnesio prašydamas
šaukšto deguto rašau apie berniuką kuris
vaikystėje bandė prisijaukinti laukinių bičių spiečių

tai buvo beprotiška – trilitrinis stiklainis pilnas dūzgiančių bičių
kurias penkiametis bandė maitinti žole
taip iš tikrųjų
visa tai vyko nesamajam laike

ąžuolo paunksmėje buvau ir gėriau
laukinių bičių midų ir
varvėjo lipni šviesa per smakrą apaugusį
kelių savaičių neskustais gyvaplaukiais

reikia apsišarvuoti kantrybe
ar pasišarvoti gyvam
pusantro kambario celėj

reikia laiduoti už gėrį
arba laidoti ir apraudoti
kaip sakydavo senelė verkdama
prie dulkėto lango stiklo
kuo daugiau ašarų plaus šį pasaulį
tuo jis bus švaresnis

rodos tik akimirkai dingau nesamajame
išbėgau iš namų nusipirkt
cigarečių pakelio
ir grįžau po šimtmečio
aplipęs kosminėm dulkėm

nebebuvo namų akmuo ant akmens negulėjo
širdis širdimi negesinama virto į pelenus
buvo tik šulinys
uždengtas šiferio gabalu
ir vanduo toks grynas
kad geriant nueina per kūną

šaltis toks svetimas
savas.