Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter




Fortunatas
Fortunatas
autoriaus id: 55268
 
Kūrinių nėra...
Recenzijos
Recenzijų nėra...
Autorius įvykiuose nieko nepublikavo...
Rašytojų aprašymų nėra...
Faktai
Lankėsi: 2022-01-15 17:16
Rašykas nuo: 2021-09-27 19:50
Paliko komentarų: 6
Mėgstamiausiuose: 0
 
Vėl buvo atėjęs ponaitis K.

Sustojo tarpdury, mažumėlę pakumpęs, droviai pasisukęs šonu, tarsi žemiausios grandies tarnautojas prisiviręs košės ir iškviestas pas didelį viršininką. Neramios akys vis klaidžiojo pažeme lyg ko ieškotų, lyg norėtų ten surasti pagalbą, arba gauti kažin kokį atsakymą. Vos regimai pasimuistė, vengdamas žvilgsnio, ir man pasirodė, kad paėjo artyn, tačiau taip nežymiai, jog sunku tikrai pasakyti, nors galbūt ir šitai pasidingojo. Vis dar žvelgdamas sau po kojomis, kramtė lūpas tarsi norėtų kažką pasakyti, bet nerastų tinkamo žodžio arba pakankamai narsos tam žodžiui ištarti. 

Keistas dalykas - staiga man skaudžiai pagailo savęs, bergždžiai sėdinčio prie rašomojo stalo ir jau kelinta diena gadinančio tušą ir popierių. Pagailo šitiek vėjais paleisto laiko, didžiųjų lūkesčių ir suvokimo, kad visa tai ką darau - tik sumautas miražas. O štai Francas, žmogus iš didžiosios K atėjo pas mane, net nežinodamas ką pasakyti, giliai širdyje neapkęsdamas svetimų vietų, svetimų žmonių ir manęs svetimo svetimam kambary sėdinčio prie šito brangai kainuojančio stalo. 

Jis ir dabar stovi man akyse. Nejuda iš vietos, tik iš lėto pasisuka veidu, tačiau nedrįsta pakelt savo žvilgsnį. Glamžo rankoje drėgną skryblių, o už siaurų jo pečių lange drebia šlapias sniegas, tiesa sakant, beveik liūtis - pilka ir neperregima tarsi kybantis šydas, už kurio stūkso vos numanomi niūrios Pilies apribai. Jis stovi susigūžęs tame kampe, ir aš imu suvokti, jog atėjo mane palaikyti arba perspėti, o gal ir pats nežino dorai, kodėl čia atėjęs.

Atrodo ir aš jau nelabai ką turiu pasakyt tuo klausimu ir spaudžiu iš šūdo vašką, kol Francas, vargšas liūdnasis Francas stovi tame kamputyje ir laukia, kada liausis šitas pakrikas mano minčių srautas. Galbūt jis nori pasakyti kažką išties reikšmingą, o aš sėdžiu išsipleikęs ir sapalioju savo kvailas spėliones bei nerimus. Visa šita situacija siaubingai tragikomiška, ir man dar labiau gaila savęs. Ne, ne Franco, kantriai rymančio ir nežinia ką galvojančio, ir, turbūt, mintyse besijuokiančio iš to mano nebylaus "išraiškingumo". Bet štai jis meta greitą žvilgsnį, žybteli karščiuojančios akys - jose nėra jokios ironijos, tik beribis, visą žlugdantis liūdesys... 

Ir man tas liūdesys dabar toks nesuvokimas ir gąsdinantis, nors tik vakar atrodė, lyg būčiau žvelgęs į veidrodį. Bet šiandien jau šeštadienis, mane aplankys žavi moteris, aš pagaminsiu mums maisto ir atkimšiu gero raudonojo. Paskui, žiūrėdami jos snobišką filmą ir apsiviję vienas kitą rankomis, kalbėsimės iki išnaktų. Atrodytų, vėl viskas stos į savo vietas ir vakarykštės nuotaikos pranyks tarsi niekad nebuvę. O juk Francą mačiau dar tik vakar.

Bet šiandien - visai kita diena. Tame kampe dabar tvyro tik kreivas šešėlis. Tik tamsus spintos šešėlis ir nieko daugiau. 


Žinutės
Žinutes rašyti gali tik prisijungę vartotojai.
klimbingupthewalls
Dėkui dar kartą. Taškai jau įkrito. :)
2022-01-09 22:55
 
klimbingupthewalls
Atsiprašau, čia mano kaltė, kad dar nepriskirti taškai. Ačiū, kad primenant apie save. Savaitgalį pasirūpinsiu tuo, gerai?
2022-01-05 20:23
 
Aihara
Labas! Taip, turėtų būti, administratoriai turėtų pervesti taškų. Gal tiesiog dar nespėjo. Paklausiu.
2022-01-01 18:06
 
Ši dalis yra eksperimentinė, todėl čia matoma nedaug informacijos.

Matoma tik svetainės rėmėjams.. Plačiau...