Rašyk
Eilės (76936)
Fantastika (2235)
Esė (1532)
Proza (10727)
Vaikams (2611)
Slam (64)
English (1185)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Fortunatas Fortunatas

Lynčo kilpa*

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Mano vardas Noelis. Septyniolika metų, pašiaušta plaukų skiauterė, išskustas šonas, Kork Seltiko marškinėliai ir ilgas odinis švarkas – kiek per didelis man. Nesunku atspėti: aš iš Korko. Čia visi pamišę dėl futbolo, nors jau seniai niekas nė velnio nelaimi.

Žaliai geltoni, žaliai geltoni, pirmyn!

Pamanyk, kokia nesąmonė…

– Bri! Čia tu? – šaukiu iš visų jėgų ir bėgu į gatvę. – Bri, sustok…

Žviegiantys stabdžiai. Ryški šviesa. Užsidengiu rankomis, bet smūgio nepajuntu.

– Gal visai nupušai! Skubi į dausas? – vairuotojo nematau, jis kažkur žibintų šviesoje. Vėjas ir sniegas talžo veidą, mėginu atsiprašyti, bet žodžius tarsi kas sugrūda atgal į gerklę. Įkvėpk, Noeli, įkvėpk po paraliais!

– At… atleiskit, – išspaudžiu, ir sekančią akimirką šoku į kitą gatvės pusę. – Jūs nematėte čia merginos?

Sustabdytas senukas purto galva. Garsai prityla, akyse ima temti. Nagi kvėpuok, Noeli. Kvėpuok, drauguži.

– Mano sesuo, – sakau, – ji panaši į mane, tik smulkesnė. Plaukai šviesūs, garbanoti, kaip mažo angelo…

Senukas nematė jos. Niekas nematė Bri jau du mėnesius.


Noelis. Noelis Voltonas. Kaip sakiau, man septyniolika, ūgis beveik šešios pėdos, svoris… Jau nežinau koks mano svoris. Niekada stambus nebuvau, bet dabar, atrodo, net sportbačiai smunka nuo kojų. Užtat rankos stiprios. Aš dirbu dokuose. Po darbo mokausi rišti jūrinius mazgus. Kada nors išplauksiu į jūrą, kuo toliau nuo šitos prakeiktos skylės.

– Sveikas, šaunusis junga!

Gerklę užspaudžia spazmas. Bri? Aš tikrai girdėjau jos balsą!

Aplinkui nė gyvos dvasios. Neįsivaizduoju kur mane velnias nunešė. Nepažįstamas rajonas, apsnigusiu keliu tįsta tamsių pėdų virtinė – mano pėdų; ant seno pastato stogo sniegu užklotos čerpės, viršum jų pašėlusiai sukasi vėtrungė.

– Kur pradingai, Bri?

Parduotuvės, degalinės, kino teatrai… Visur jos ieškojau.


– Noeli, ar atsimeni ką sakiau?
– Taip, pone Higinsai. Jūrinių mazgų yra galybės, bet mums kol kas pakaks keleto.

Ponas Higinsas įtariai žvelgia į mane, paskui tęsia:

– Kiekvienas virvės galas turi būti kur nors pritvirtintas. Falų galai tvirtinami pastoviau, o šotų – taip, kad galima būtų lengvai atrišti…

Už lango stovėjimo aikštelė apjuosta žema tvora; baltas sniego laukas ir nedideli vieno aukšto nameliai prilipdyti vienas prie kito. O dar toliau matosi jūros užutėkis. Nebūtų jūros, jau seniai uždusčiau, tartum žuvis išmesta į krantą. Dar ten yra paplūdimys ir seno geležinkelio bėgiai – juos užstoja kalva. Sakytum milžiniški vikšrai pro šalį vingiuoja nariuoti traukinių kūnai. Kaskart mane prislegia jausmas, lyg būčiau pavėlavęs į kažin kokį svarbų reisą…

– Noeli!
– Taip, pone Higinsai?

Dabar pusiaudienis. Saulė spindi ant sniego, ant apledėjusių ranktūrių ir automobilių stiklų. Mano akys pavargsta nuo spiginančios šviesos, daiktai ima tirpti ir plaukti tartum įvairiaspalvės besimaišančios dėmės. Raudona – ponas Higinsas, blyškiai žalsva – tai dručkio Džerado veidas, rusvai kreminė – puskvaišis berniūkštis Faruhas. Jie stovi už Higinso, be garso žiopčioja ir rankomis bando man kažką sufleruoti.

– Noeli, gal tau neįdomu? – grėsmingai iškvepia ponas Higinsas. Aštrūs svogūnų ir jalapeno kvapai leidžia pajusti, kad per pietus jis užsuko į Faruho tėvų kebabinę. Viešpatie, kaip tvanku!

– Verčiau susiimk vaikine, žioplių čia nereikia.
– Taip, pone…

Bri! Mane persmelkia karštis. Aiškiai mačiau mažą figūrą, aptemptą juoda suknyte, jos alyvinį mergaičių koledžo paltą – ten už automobilių aikštelės. Galvotrūkčiais šoku pro duris niekam nieko netaręs.

– Tu kur? – rikteli Džeradas man pavymui. –  Kas tau darosi? Trenktas…

Paslydęs krentu. Apledėjęs sniegas nubrozdina nosį ir skruostą. Šaltas oras veržiasi į plaučius, aš springstu kosuliu ir niekaip negaliu įkvėpti. Gobtuvas užkrenta ant akių, nieko nematau, o galvoje bukai aidi širdies dūžiai. Viskas gerai. Viskas gerai. Reikia tik nepamiršti kvėpuoti.

Kai atgaunu kvapą, Bri nėra nė pėdsako. Tik praeiviai gatvėje, žvelgiantys į mane – kas baimingai, kas smerkiančiai.


– …man labai neramu, jis taip pasikeitė pastaruoju metu.
– Kvailystės. Paaugliškos nesąmonės.

Tai mano mama ir tas šmikis Flynas kalbasi apačioje. Turbūt galvoja, kad negirdžiu, bet mūsų trobesio sienos kiauros kaip rėtis. Matau juos, sakytum, paveiksliuke: mama išvargusiu veidu pilsto troškinį į lėkštes, patėvis laukia prie stalo – viena ranka kišenėje, kitoje laiko nežinia kelintą šį vakarą Kilkenny skardinę.

– Tos nuolatinės muštynės, – šnabžda mama. – Šiandien skambino Higinsas, norėjo pasikalbėti su tavim. Ir apie ką?
– Kas man darbo, – atsiliepia Flynas ir garsiai atsiraugėja.
– O vakar buvo atėję iš uosto. Sakė, kad pasigedo darbe…
– Paklausyk, moteriške, – girdžiu, kaip tuščia skardinė suglamžyta krinta į šiukšliadėžę. – Jeigu jis praras tą vietą…
– Tyliau, brangusis, tyliau.
– Netildyk manęs, tegul girdi! Arba pati pasikalbėk su tuo savo…
– Flynai! – prislopintas, išgąsdintas motinos balsas.
– Girdėjai ką pasakiau! Jeigu neteks darbo, tegul nešdinasi! Nesėdės man ant sprando!

Patėvio riksmai skamba itin aiškiai, taip aiškiai ir garsiai, lyg jis stovėtų prie laiptų pakėlęs savo išpurtusį snukį viršun.

– Būk jam geras, – maldauja mama. – Jis taip pasikeitė po to, kai Bri…
– Gal jau pakaks apie tai! – šaukštas piktai nukrinta į lėkštę, pokšteli dar viena skardinė, kiauliasnukis srebia savo ėdalą užgerdamas alumi.


Sykį jie taip mus užkniso, kad aš ir Bri pradingome visam sekmadieniui. Trankėmės mieste, valgėme spurgas kavinėje, gėrėme galonus kavos, kurią man uždraudė mano psichiatras. Tada sėdome į traukinį ir išvažiavom kažkur prie vakarinės pakrantės. Mums stovint ant molo klykė žuvėdros, vėjas kilnojo Bri suknelės kraštus ir aš pamačiau, kaip tie vyrukai žiūri į ją. “Užsipiskit šikniai” surikau jiems ir mes pasileidome tekini. Ilgai bėgome, paskui juokėmės ir klaidžiojome susikibę rankomis, kol pasimetėme tarp vingiuotų kelių nežinomoje vietovėje. Tai buvo laimingiausia mūsų diena… Atsimenu Bri turėjo aptrintą žemėlapį. Ji būtinai norėjo surasti kažkokią vietą. Bet kokią? Nieko daugiau negaliu prisiminti, vos pagalvoju apie tai, tamsa ir šaltis ima smelktis vidun. Kartais man atrodo, jog visą tai buvo tik sapnas.

Kad tik žinotum, kaip tavęs ilgiuosi, sesute…


Bjaurus vasario rytas. Bjauri nuotaika. Apniukęs dangus prakiūra aštriomis snaigių drožlėmis. Man šalta, niekaip negaliu pasislėpti nuo vėjo. Jis lenda po mano odiniu švarku, tartum ledo gniūžtė slepiasi užantyje, kanda ausis ir skruostus. Ne žiema, o kažkokia nesibaigianti kankynė. Po velnių, ir kur pradanginau savo žaliai geltoną Seltikų šaliką…

Pastato kairėje garma Li upės vandenys, virš jų – aukštos arkos remia geležinkelio tiltą. Man visada atrodo, kad tuoj tuoj per jį nudardės senas garvežys, apsipylęs kamuoliais dūmų ir ūkdamas garo švilpuku. Bet dabar tik vėjas švilpčioja tarp plieninių konstrukcijų.

Į darbą nėjau. Negaliu nurimti – pagaliau mano rankose bent koks siūlo galas. Radau jį Fredžio Merkurio plokštelės dėkle. Mano mėgstamiausias įrašas. Bri tikrai žinojo, kur palikti užuominą.

– Labas rytas. Padėkite man prašau…

Šviesiaplaukė kasininkė nekantriai barbena nagu į užrašą “Bilietai negrąžinami”.

– Ne, jūs nesuprantate, tiesiog man labai reikia būtent į tą vietą!

– Jaunuoli, tai kur gi jūs norite vykti?

– Čia, – sakau ir rodau žemėlapio skiautėje apibrauktą mažą taškelį. Tokį mažą, kad net pavadinimo niekas nesivargino užrašyti.

– Nematau vietovardžio, – perliniai nagai skėsteli iš kasos langelio.

– Tu čia ne vienas! – urzgia nepatenkintas vyras už nugaros. Jaučiu gaižų pagirių tvaiką. Nė nepastebėjau, kaip atsirado eilė. Mano pirštai laikantys žemėlapio atplaišą gniaužiasi nuo žvarbos.

– Prašau! Dingo mano sesuo…

– Pfff, – eilės gale paniekinamai sušnypščia skrybėlėta ponia.

Akimirkai sustingstu, mėgindamas atsikvėpti ir surankioti galvoje ūžiančias minčių nuotrupas.

– Nagi praleisk, – apšepęs vyras braunasi prie kasos.
– Neliesk manęs, – užrinku ir matau, kaip į mus atsigręžia beveik visi stotyje buvę lankytojai.

Tas galvijas ramiai pasilenkia prie langelio:

– Į Dubliną.
– Aš dar nebaigiau, – sakau jam.
– Užsikrušk!
– Tu… tu pats užsikrušk!

Mėginu įkvėpti, bet negaliu. Tik žiopčioju, kaip žuvis smėlyje… Laikykis, laikykis ant kojų, Noeli. Gerklėje ledo gabalas, bet šaltis dabar nebaisus, tik kvėpuok, susimildamas kvėpuok…

Man viskas gerai.

Man viskas gerai.

Man viskas…

Pagaliau įkvepiu mažą oro gurkšnį. Dar vieną, ir dar… Laukiu, kol eilė išsisklaidys, tada vėl einu prie kasos.

– Ak, – raukosi blondinė. – Nagi duok tą savo popierėlį.

Primerkia akis, varto išganingą skiautę – vienintelę mano viltį surasti dingusią seserį.

– Tau reikia į Kilarnį, bernelį, – pasako. – Nieko arčiau nerandu.

Traukinio vagone šalta ir drėgna. Pro apšarmojusį langą slenka balti laukai ir tokios pat baltos trobelės. Kažin kur esu jau tai matęs. Tolygus ratų kalenimas ir keleivių šurmulys pamažu išskysta sąmonėje. Pernakt nemiegojęs, aš atsijungiu. Pabundu tik traukiniui kaskart stojant ir vėl pajudant.


– Tai Lekabanis, – šnabžda seniokas, žvelgdamas į žemėlapį.

Man atrodo, jis dabar visai ne čia, ne nušiurusioje kaimo stotyje, o savo vaikystės prisiminimuose. Laksto su draugais dviračiu ir iš visų jėgų šaukia važiuojančiam traukiniui, kažką nerišlaus ir nesvarbaus, jis juokiasi ir mėto į padebesius išaugtinę tėvo kepurę.

– Taip, – linkteli. – Tai Lekabanis.

Dabar jis šypsosi pats sau ir pasakoja apie vaikystę, senus traukinius, kvepiančius liepos karščiu, dūmais ir smala. Visiškai pasineria į prisiminimus – šitas mažas berniukas raukšlėtu senio veidu, nuplikusiu viršugalviu ir šluota rankoje. Žinau, kad man šitai nepadės, tegul jo akyse daugiau teisybės, nei bet kurioje “Irish Times” skiltyje. 

– Trys mylios į vakarus, – pagaliau pamoja ranka.

Tuščiame stoties perone vėjas sūkuriais nešioja snaiges ir pernykščius lapus. Apledėjęs sieninis laikrodis skaičiuoja vangias minutes po vidurdienio. Įkvepiu skausmingai krankiančiais plaučiais ir žengiu pirmyn.

Kaimelis dauboje primena šventinį eklerų rinkinį – įvairiaspalvių, padengtų baltu cukraus glajumi ir susispietusių aplink vingiuotą kelią. Vaizdas atrodo matytas, lyg iš kokio seniai pamiršto sapno. Eidamas pro gyvenvietę, nesutinku nė gyvos dvasios. Galop nebylūs nameliai lieka užnugaryje.

Kopiu į kalną, tyloje ir šaltyje slenku pro snygio uždangą. Tokios žiemos neatsimenu. Įprastais metais – sniego nesulauksi, o dabar verčia, sakytum, už visus praėjusius amžius. Nežinau kur einu, bet kažkoks vidinis tikrumas mane veda tolyn.

Akmeninė siena, už jos kėnių eilė, proskyna užtvaroje vedanti į tankumyno prieblandą. Tarp kamienų matyti nedidelis slėnis, nuskurę vaismedžiai, suklypusi akmeninė troba. Viskas, tarsi tame sapne. Maždaug už penkių šimtų jardų ženklas “Kelias uždarytas” ir rodyklės rodančios apvažiavimą.

Brendu per pusnis, per apsnigtą lauką. Kieme už trobos kyšo du antkapio akmenys. Apsamanoję, neperskaitomi paminkliniai užrašai. Kiek atokiau neseniai supiltas kapas ir nusviręs medinis kryžius įsmeigtas kietoje žemėje. Perskaitau: “Robertas Voltonas”. Tėvas!

Mano nugara perbėga pagaugai. Dabar matau rašmenis iškaltus akmenyse, tai tie patys Voltonai – mano seneliai… Staiga sapnas įgauna aiškumą ir formą – dar nesuvokiamą, bet tokią… tokią tamsią ir gąsdinančią.

– Bri? – nejau aš girdėjau jos balsą? Šiame užkampyje? – Bri!

Man atsiliepia tiktai aidas. Iškvėptas oras sustingsta ir krenta lediniais kristalais kartu su snaigėmis. Žengiu pirmyn, lyg sapnuodamas.

Namo durys praviros, įeinu pro jas. Priplėkusi tamsa, suodžiais apsinešusios sienos, rakandai išmėtyti ant nešvarių medinių grindų, nudriskusi užuolaida skirianti virtuvę ir miegamąjį už krosnies. Praskleidžiu ją: nutriušęs kilimas ant grindų, sujaukta lova, patalas išmargintas tamsiomis dėmėmis ir kažkoks šešėlis palubėje… O Viešpatie! Krūtinę perveria aštrus skausmas, akyse ima suktis juodi ratilai. Kažkas daužo sienas, nuplėšia užuolaidą, šaukia siaubingu balsu. Tai aš!

Viskas siūbuoja, maišosi murzinų spalvų verpetuose ir aš krentu pakaušiu atsitrenkdamas į grindis. Viršuje ratu sukasi lubų lentos ir storos pušinės sijos. Skersvėjis sūpuoja du laibus pagaliukus nusmukusiomis kojinėmis. Jie kyšo iš juodos suknelės kraštų. Alyvinis mergaičių koledžo paltas, išdrikusios šviesios garbanos dengiančios veidą… Maža Bri figūrėlė sukasi virš manęs kartu su lentomis ir sijomis, sukasi ir sukasi, it pakabinta tuščiavidurė lėlė.

Pasaulyje nebeliko oro, nėra kuo kvėpuoti, aš dūstu. Šaukiuosi pagalbos, bet manęs niekas negirdi, iš gerklės sklinda tik trūkčiojantis šnabždesys: pa… dė… ki…te…

Balta marška virš manęs. Sniegas. Krenta ir krenta iš dangaus. Aš guliu šalia kapo kauburio. Kažkaip išsigavau į lauką. Galima čia ir numirti. Suras tik pavasarį, kai sniegas ir kūnas ištirps tyloje.

Pagaliau pakylu nuo žemės. Purto šaltis, ištisai loju gerklę draskančiu kosuliu, sustingusiomis rankomis apsiveju pečius ir einu tolyn.


– Taip, taip, taip, – ištaria Lekabanio konsteblis, stebėdamas išsiplėtusią murziną balą aplink mano sportbačius. – Jums tikrai nereikia daktaro?
– Ne ne, – kratau iš skausmo skylančią galvą. – Mano sesuo. Bri…
– Voltonų sodyba. Supratau. Pasėdėkite minutėlę, aš tuoj.

Jis išeina pro duris: “Obrajanai! Ei, Obrajanai, kur tave nelabasis nešioja! ”

Po minutės tyla. Niekas negrįžta. Negirdėti nė garso. Velniškai tvanku. Man trūksta oro prikaitintame kabinete. Mažas grotuotas langas žiūri į gretimo pastato mūrą. Kažkur už jo girdisi traukinio ratų kalenimas. Ir jūra. Man reikia įkvėpti, man būtinai reikia įkvėpti. Randu savyje jėgų atsiplėšti nuo suolo ir bėgte išbėgu į lauką. Bėgu nesustodamas, nežinia kur, nežinia ko…

Šaltas traukinio vagonas, monotoniškas siūbavimas, sunkus snaudulys. Juoda suknelė ir alyvų spalvos paltas supasi tuščioje tamsoje. Nusvirusi garbanota galvelė siūbuoja užveržtoje kilpoje…

– Korkas! – pažadina gergždžiantis balsas iš mikrofono.

Tvora palei geležinkelio bėgius, kažkur turi būti skylė… Spraudžiuosi pro dygliuotas vielas, jos perrėžia delną – nusišikt! Mane mėto į šonus iš nuovargio, dėl peršalimo ir nervų. Dar kiek, ir krisiu be sąmonės. Tačiau sustoti negaliu. Šokinėju per bėgius, prietemoje parkrentu, rituosi šlaitu. Tirštas rūkas. Prigesę žibintai kabo tartum ore. Šešėlių ir vaiduokliško aido pasaulis. Bet štai! Štai pagaliau ji! Jūra! Kvėpuok, Noeli. Kvėpuok.

Bangos šnabždasi tamsoje. Nešioja šimtmečių paskalas, bet vis tiek jos man savos ir artimos kaip niekas kitas pasaulyje. Namo dabar negalima. Jie įkiš mane į beprotnamį. Negalima niekur, kur mane atpažintų. Ką daryti? Bri nebėra… Be jos man nieko daugiau neliko.

– Eikit visi velniop! – šaukiu užkimęs, kol balsas nutrūksta ir susilieja su jūros bangų šnabždesiais. – Bri, vargšele Bri, atleisk man! Atleisk…

– Ššš–ū–ū–ū, – atsiliepia jūros bangos. – Ššš–ū–ū–ū.

Kairėje, už kalvos matau artėjant žiburius, raudonos ir mėlynos šviesos liejasi man akyse. Šaltis tampa vis malonesnis, linksta kojos, o peršalęs smėlis atrodo lyg patalas. Iškvėpiu oro likučius ir veidu panyru į tamsą…

Juoda suknelė, alyvinis paltas, ant jo pasklidusios šviesios Bri garbanos. Tartum angelo. Staiga ji atsimerkia. Įdubusiais skruostais nubėgę tušo upeliai, perkreipta burna švogždžia man į veidą: “Aš viską pasakysiu. Pasakysiu ką man padarei”. Akyse nėra gyvybės, galva keistai nusvirusi į šoną, kaklą veržia tvirtai suregztas mazgas – Kork Seltikų šaliko mazgas!

– Išdavikė! Išdavikė! išdavikė! – springstu pro sukąstus dantis. – Kodėl mane išdavei, Bri? Aš tik norėjau apsaugoti tave…

Negaliu daugiau laikyti to savyje. Gerklėje maišosi prakeiktas smėlis, snargliai ir ašaros. Ar girdite tą švilpiantį garsą kiekvieno žodžio gale? Tik tiek liko iš mano kvėpavimo.

– Kekšė! – be garso išrėkiu ir užspringstu.

Kvėpavimas panašus į trūksmingus riksmus, kaskart man pavyksta sugauti vis mažiau deguonies, tartum baisi juodoji skylė trauktų jį iš pasaulio.

– Tu… tu tyčia erzinai tuos vyrus… Erzinai mane… Juk tu pati to norėjai! Pati to norėjai!

Aš guliu susirietęs ant ledinio smėlio ir negaliu įkvėpti net menko oro gurkšnio. Nebeliko spalvų, nebeliko nieko, tik labai toli, lyg kitoje visatoje šniokščia bangų muša.

– Ššš–ū–ū–ū…
– Ššš–ū–ū–ū…

Žmonės apsivilkę chalatais ir uniformomis, sirenos, lakstanti švyturėlių šviesa. Barzdotas vyras šviečia man į akis, klausia kuo aš vardu.

Mano vardas Noelis. Septyniolika metų, pašiaušta plaukų skiauterė, išskustas šonas, Kork Seltiko marškinėliai ir ilgas  odinis švarkas – gerokai per didelis man…

Man viskas gerai.

Man viskas gerai.

Man viskas…


___________________

*Plačiai naudojamas jūrinis mazgas, vėlesniai laikais pelnęs negerą vardą bei šlovę.

2022-05-05 21:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-15 09:42
foofighter_
Visiškas mano favoritas. Ištraukė mane iš „nepaskaitymo“ periodo. (Būna tokios fazės, kai atsiverti kūrinį, permeti akimis – turinį kaip ir žinai, bet išties neperskaitei, tik nuslydai paviršiumi. Ir po kelių dienų, savaitės ar mėnesio pamatai, kad nebegali normaliai skaityti nieko, reikia nuolat save stabdyti ir prisiversti.)

Geras, suvaldytas pasakojimas, teksto dermė su turiniu, personažas. Čia jis, ko gero, ir svarbiausias, nes kaip reikiant gyvas, imi ir įsijauti.
Žodžiu, ką čia daug pasakysi, kai autorius jau viską pasakė.
Tik va toks kvailas momentas, ar taip jau lengva lendant per spygliuotų vielų tvorą delną persirėžti. Nebent prarandi lygsvarą ir čiumpi. Bet gal, žiūrint, kokia ta skylė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-07 12:13
gunta
Asociacija su Putinu, kuris bando apsaugoti -išgelbėti Ukrainą. O toji priešinasi...


Vien žodž. Juokas ima.

Puikiai valdote žodį, žodžio pagalba kuriate atmosferą, garsus, aplinkybes tiek laiko tiek oro.
Gražiai, ir darniai persipina išorinės aplinkybės su vidinėse lyrinio herojaus aplinkybėse išnyrančiomis detalėmis.
Šalikas, mazgas, stoties pavadinimas - paskutinis sustojimas, ir t.t. visko nesuminėsiu.
Labai gerai, kad viskas sustyguota- visos detalės neprieštarauja- visos įsipaišo organiškai.
P.S.
Tokie herojai gailesčio manyje nevirpina,
toks sergantis protas yra jų šeimininkas, o ne įrankis, kaip ir visų žmonių, kol sąmonė miglose, tačiau skirtumas tas, kas visų protas d.g. sveikas, o kai jis sergantis, taip ir gaunasi... bet bendro-protas yra įrankis, o ne šeimininkas, deja-kol žmoguas sąmoningumas nubunda, yra atvirkščiai... o jei tas įrankis dar sergantis... tai taip ir gaunasi " išgelbėti reikia jam žuvelę, kad toji vandenyje nepaskęstų"... .

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-06 11:10
Aihara
Labai gerai parašyta, su kiekvienu "restartu" vis daugiau ir daugiau informacijos, kas galėjo nutikti jo seseriai. Bet pabaiga tokia, kad sukyla noras vemt. Tai už įtaigumą sveikinu, nors subjektyviai - ačiū, ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-06 09:03
Alicija_
Iš esmės būtų visai įdomus kūrinys, bet pasigedau apibendrinimų. Gal reikėjo daugiau skirti dėmesio detektyvinėms detalėms.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-06 08:12
Pri
Pri
Labai gerai. Blogai šiame kūrinyje tik tai, kad visiškai praradau norą dalyvauti konkurse. Kaip įmanoma parašyti geriau?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą