Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2022-01-15 17:45
Fortunatas

Mano svečias

Vėl buvo atėjęs ponaitis K.

Sustojo tarpdury, mažumėlę pakumpęs, droviai pasisukęs šonu, tarsi žemiausios grandies tarnautojas prisiviręs košės ir iškviestas pas didelį viršininką. Neramios akys vis klaidžiojo pažeme lyg ko ieškotų, lyg norėtų ten surasti pagalbą, arba gauti kažin kokį atsakymą. Vos regimai pasimuistė, vengdamas žvilgsnio, ir man pasirodė, kad paėjo artyn, tačiau taip nežymiai, jog sunku tikrai pasakyti, nors galbūt ir šitai pasidingojo. Vis dar žvelgdamas sau po kojomis, kramtė lūpas tarsi norėtų kažką pasakyti, bet nerastų tinkamo žodžio arba pakankamai narsos tam žodžiui ištarti. 

Keistas dalykas - staiga man skaudžiai pagailo savęs, bergždžiai sėdinčio prie rašomojo stalo ir jau kelinta diena gadinančio tušą ir popierių. Pagailo šitiek vėjais paleisto laiko, didžiųjų lūkesčių ir suvokimo, kad visa tai ką darau - tik sumautas miražas. O štai Francas, žmogus iš didžiosios K atėjo pas mane, net nežinodamas ką pasakyti, giliai širdyje neapkęsdamas svetimų vietų, svetimų žmonių ir manęs svetimo svetimam kambary sėdinčio prie šito brangai kainuojančio stalo. 

Jis ir dabar stovi man akyse. Nejuda iš vietos, tik iš lėto pasisuka veidu, tačiau nedrįsta pakelt savo žvilgsnį. Glamžo rankoje drėgną skryblių, o už siaurų jo pečių lange drebia šlapias sniegas, tiesa sakant, beveik liūtis - pilka ir neperregima tarsi kybantis šydas, už kurio stūkso vos numanomi niūrios Pilies apribai. Jis stovi susigūžęs tame kampe, ir aš imu suvokti, jog atėjo mane palaikyti arba perspėti, o gal ir pats nežino dorai, kodėl čia atėjęs.

Atrodo ir aš jau nelabai ką turiu pasakyt tuo klausimu ir spaudžiu iš šūdo vašką, kol Francas, vargšas liūdnasis Francas stovi tame kamputyje ir laukia, kada liausis šitas pakrikas mano minčių srautas. Galbūt jis nori pasakyti kažką išties reikšmingą, o aš sėdžiu išsipleikęs ir sapalioju savo kvailas spėliones bei nerimus. Visa šita situacija siaubingai tragikomiška, ir man dar labiau gaila savęs. Ne, ne Franco, kantriai rymančio ir nežinia ką galvojančio, ir, turbūt, mintyse besijuokiančio iš to mano nebylaus "išraiškingumo". Bet štai jis meta greitą žvilgsnį, žybteli karščiuojančios akys - jose nėra jokios ironijos, tik beribis, visą žlugdantis liūdesys... 

Ir man tas liūdesys dabar toks nesuvokimas ir gąsdinantis, nors tik vakar atrodė, lyg būčiau žvelgęs į veidrodį. Bet šiandien jau šeštadienis, mane aplankys žavi moteris, aš pagaminsiu mums maisto ir atkimšiu gero raudonojo. Paskui, žiūrėdami jos snobišką filmą ir apsiviję vienas kitą rankomis, kalbėsimės iki išnaktų. Atrodytų, vėl viskas stos į savo vietas ir vakarykštės nuotaikos pranyks tarsi niekad nebuvę. O juk Francą mačiau dar tik vakar.

Bet šiandien - visai kita diena. Tame kampe dabar tvyro tik kreivas šešėlis. Tik tamsus spintos šešėlis ir nieko daugiau. 
2022-01-09 13:26
Fortunatas

Dzūkiškas atsiminimas

Vos tik dzūkišką šnektą kur išgirdęs, visuomet Vytautą amžinatilsį prisimenu.

Sėdėjome virtuvėje prisidarę duris, - gal Velykos ar Kalėdos, kas dabar ten supaisys - kalbėjome ir pilstėme vienas antram šnapsą iš čiajniko. Moteriškoji pusė užgynė daugiau mums tą vakarą, tai mes gudrumu jas, vadinasi... Ir pasakojo gerasis Vitas apie senus laikus, kai dirbo kolūkyje „ant kombaino“. Sako: "piauni kviecius sukdamas ratą nuo pakraščio vidurin, ir kaip jau baigiasi laukas, reikia išlipc iš kabinos ir kiškiai išbaidyt iš javų, nes ciej kvailiukai tupi pasislėpę ir bijosi išbėgt į nupiautą ražieną. Taip jie bijosi gūdziai, kad labiau kaip kombaino peilių bijotų."

Ir juokiasi Vytautas iš tų zuikių kvailumo, net ašaros jam skruostais nurieda. Paskui surimtėja, reikšmingai kilsteli pražilusius antakius į mane ir kelia puoduką prie lūpų. Tada pasižiūri per petį į duris, pamerkia suokalbiškai, pila jau man iš to virdulio. Sėdim, šnekam ir krizenam iš tokios savo išmonės - tiek jaunas, tiek senas - abu labu tuokart vienodi.

- Bet kaip gi, jeigu neišliptum būtų? - klausiu.

- Tai ir neišlipdavo, - numoja ranka, - ir išpiaudavo tuos kiškius. Paskui jau valdžia liepė baidyti. Bet argi visi klausys, visaip būdavo...

Akimirką žiūri mąsliai į virtuvės kampą, lyg pats sau sakytų: "nieko nepadarysi". Žmonių smerkti jis nelinkęs - buvo kaip buvę, ir tiek.

O tada sako:

- Išlipu iš kabinos ir einu į rūgius. Ten maži zuikiukai susiglaudę tupi. Dreba kvailiukai, bet iš vietos nei krusc. Nebėga, net mane pamatę. Aš tik štišššš jiems, o tie tik fiut į plyną lauką ir tiūūūū! Pamiškėj tik pėdos pasimatė!

Ir juokiasi Vytautas tuo savo giedru skambiu juoku. Visada juokiasi, kai tik prisimenu. O kartais dainuoja prie šventinio stalo sykiu su visais.

Toks tat šviesus atsiminimas. Dovanokit, jei kas netiksliai, nedzūkiškai gavosi.
2022-01-04 21:40
Fortunatas

Nacionalinio stadiono pašonėje

Kažin koks velnias nugynė mane vakar Akropolin. Tiesą sakant, netikėtai išpuolė "loterija" įnešti pinigus į banką, nes kai kurie atsakingi asmenys užmiršo prasitęst įgaliojimus. Išeinant, dar užsukau į WC. Man iš paskos spyruokliuojančiais žingsniais įšoko grupelė jaunuolių murzinais džinsais ir treningais, savaitėmis nemazgotom susivėlusiom galvom. Kalbėjo kapodami žodžius tarsi malkas, lyg ruja alkanų vilkės išperų - vienas kitam atžarūs, kieti ir buki, ir atlėpę toje vietoje kur turėtų būt ausis, nors veikiau tarp ausų - toje vietoje, regis, labiausiai.

Keli iš jų, plačiai išsižergę, apstojo pisuarus, o vienas atsirėmė į pertvarą, kažką ištisai burbuliuodamas, žvingaudamas, stumdydamas arčiausiai stovintį ir mėgindamas visaip sutrukdyti, kol tas, viską aplinkui nučiurškęs, galop pabaigė reikalus. Tam pokštininkui čia nebuvo jokio reikalo, bet negi vienas stovėsi ir lauksi kitų. Negi vienas eisi pamyžt arba pirkti butelį pagirioms ir krėsi idiotiškas savo išdaigas. Negi vienas išvis gali ką nors spręsti....

Kažkuris iš jų tuo tarpu užsidarė kabinoje, bet išgirdęs, kad kiti išeina, staiga sunerimo:

- Ei, palaukit manęs!
- Eik tu nachui!
- Jo blet, dar mes čia lauksim!
- Palaukit gi...
- Valink tu nachui! Varom, ką mes čia stovėsim kaip lochai!

Ir visi išpjovė būreliu. O tas kabinoje pradėjo karštligiškai kuistis, pasigirdo paskubom užsegamų kelnių garsas, - tokia skuba, sakytum, jį vieną kare be ginklų ir užnugario būtų palikę. Iššoko iš kabinos lyg įgeltas ir išbėgo pro duris.

Išėjau paskui juos, visa šutvė kaip tik keliavo link Maximos kasų. Pasivijęs savus, tas greituolis iš sykio neteko įtampos veide. Visi jie ir vėl buvo krūvoje, stumdėsi, kaišiojo kojas vienas kitam ir kitaip rodė savo gudrumą, įspaustą siaurose kaktose ir bukai nuožmiuose žvilgsniuose.
2021-12-29 20:13
Fortunatas

Laiko švytuoklės

Visiškai užmečiau dienoraštį. Kai dalykai klojasi savaime, atrodytų, nėra apie rašyti. Šventinis laikotarpis - daug alkoholio, moterys, "sportas" ir nemiegotos naktys. Pastaruosius du mėnesius deitinau su ramia, visada korektiška A. Bet staiga į mano gyvenimą ir vėl įsiveržė Lena. Turbūt visi artimiausi kaimynai po šios nakties suprato, kad dabar mane aplankė visai kita moteris. Gulėdama šalia, ji žiūrėjo savo didelėmis juodomis akimis. Žiūrėjo ir mums besibučiuojant, ir šaukdama man į veidą tuo savo prikimusiu balsu, tokiu giliu ir skausmingu tarsi dulkinčiau ne ją, o pačią jos sielą. Paskui įsikniaubdavo man į kaklą, apkabindavo švelniomis plaštakomis ir stipriai suspausdavo, jau užsimerkusi ir šypsodama pati sau. 


- Niekada daugiau tavęs nepaleisiu, - paryčiui išgirdau tylų šnabždesį. Ji atšlijo, vėl pažvelgdama į mane, o tada valiūkiškai nusijuokė. - Juokauju!

Kai ir vėl prisiglaudė, pagalvojau apie A, jos vėsų skruostą, kurį tik prieš dieną jutau savo lūpomis, apie skaudžiai užmerktas akis, kai visu kūnu spaudėsi mano glėbyje. Tarsi netikėdama, kad taip gali būti visada. Kad taip gali būti...

Pernelyg daug atvirų pokalbių, žiūrėjimo į akis, apsikabinimų ir jaukumo. Juk neužtenka kaskart sutvarkyti butą, pakeisti patalynę ir surankioti iš pakampių kitos moters plaukus. Anksčiau nesukdavau dėl to galvos, bet dabar jutau kažin kokius sąžinės priekaištus. Nejau šitaip būna, kai sulauki kažkokios fakin brandos. Velniai mane parautų, o gal aš tikrai pradedu senti.
2021-11-23 21:48
Fortunatas

Mielas draugas

"Nesileisiu nuvarginamas! Įšoksiu į savo novelę, net jeigu per tai susipjaustyčiau veidą!"
(F. K.)



Jis sėdi ant palangės, rankoje laikydamas knygą, bet tuo kartu neskaito. Tabaluoja vieną koją nukoręs žemyn, žiūri į mane šnairai, šypsosi ir nieko nesako. O aš palinkęs prie stalo, rankomis susiėmęs galvą, visas susivėlęs bukai žvelgiu į rankraštį ir jame pribraukytus lapus. Man reikia pailsėti. Man velniškai reikia pailsėti, kad galėčiau tęsti ir ištaisyti ką šitaip beatodairiškai išbraukęs. Būtinai turiu atsikvėpti bent valandėlę ir tuomet surast savyje jėgų dar karta perrašyti tą prakeiktą pastraipą, kuri nepasiduoda jau kelinta savaitė...

- Gal pamėgink sukeisti pastraipas, - sako Džimis, krestelėdamas padrikas garbanas. - Paskui sukeisk vietom dar tą ir štai šitą žodį, tada perskaityk garsiai, ir ką gali žinoti, gal bus žymiai geriau? Man regis, galėčiau net galvą guldyti - bus kur kas (KUR KAS!) geriau.

Žinoma, jis šaiposi galvijas ir, žinoma, jis - teisus. Bet kaip man pačiam žinoti kas yra gerai, kai jaučiuosi  šitaip paklydęs, kai norisi mesti viską ir sugrįžti ne anksčiau kaip po mėnesio. Na gerai, po savaitės arba sekančią dieną, bet tikrai ne dabar ir ne tuojau pat. Suprantama, pasėdėsiu užsimerkęs, kiek nurimsiu ir atsigersiu arbatos, nieku gyvu nežiūrėdamas į tą šmikį kybantį mano lange. Įsivaizduoju, vis dar šypsosi ironiškai, tik jau įsikniaubęs į tą savo knygą. Aišku, neskaito nichujutki...

"Graži knyga, bet juk tu jos neskaitai" sykį pasišaipė klasiokė, kuomet atsinešiau storą Velso tomelį rusų kalba. Kalbant tiesiai, beveik nieko nepamenu iš tos knygos. Galbūt ir išties ji buvo per sunki pirmaklasiui. Tai buvo apsakymai. Dabar negaliu būti tikras ar visus juos skaičiau, bet aštriai įsiminė vienas personažas, išradęs deimantų gamybos būdą, tačiau beviltiškai nuskuręs ir vienišas. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su tokia stipria kūrinio prieštara. Ir velniai rautų, aš tikrai skaičiau tą knygą, ne taip, kaip Džimis dabar - pašaipiai skersakiuoja ir kreta iš juoko.

Bet staiga Džimis pakyla nuo palangės. Jau nesijuokia, žiūri į mane, lyg iš plakato, lyg šešiasdešimtųjų dievas nužengęs tiesiai nuo scenos. Žvilgsnis sustingęs tarsi vaškinės statulos, o akyse liepsnoja napalmo sprogimų laužai, pleška paplūdimių palmės, ir aš jau girdžiu užgautas gitaros stygas, girdžiu skausmą užrakinta kietai sučiauptose lupose:

This is the end
Beautiful friend
This is the end
My only friend the end...


Et, Džimi Džimi, pusgalvi tu neraliuotas!
2021-11-18 20:07
Fortunatas

Amsterdame

Orijus Gasanovas peša žolę. Šią popietę Aurelija užtaisė puikios gandžūchos. Pro langą jis mato praeivius, mato pliktelėjusį barmeną prie stalo, vietinius lankytojus prie kitų stalelių. Vaizdas pamažu nutolsta ir ima plaukti...

Kažin iš kur aidi Aurelijos balsas. Ji spygčioja erzinančiomis tonacijomis. Bet aplinkiniai garsai tolydžio švelnėja. Spygčiojimas tampa lyg tolstančio šurmulio leitmotyvas. Dabar viskas aplinkui lyg muzika. Lange šmėkščioja žmonės draugingais veidais, praeidami jie šypsosi ir moja. Barmenas valo taures, švysčioja jas viršun savo šešiomis rankomis, tada visas pagauna po vieną, trina rankšluosčiu, stato atgal į lentyną, tuo pat metu stukteli jam numesta moneta į stalą, pastumia sklidiną bokalą alaus, pasimoja nerangią padavėją artyn, pilsto kavą lankytojams, kasosi nugarą ir dar velniai žino kiek operacijų atlieka tomis savo rankomis. Akimirksniu jam išauga straublys kaip tam indų drambliadieviui. Plikis nusijuokia mosuodamas tuo savo straubliu, viskas aplinkui taip juokinga, viskas tėra vienas didelis juokas, vienas netramdomas vaikiškas juokas ir nieko daugiau.

Gasanovas prunkšteli. Jam iš šnervių šauna dvi plonos dūmų srovelės. Aurelijos dantys balti balti. Jie ištįsta nuo ausies ligi ausies. Regis jų tenais - nemažiau kaip šešios dešimtys. Balti maži dantukai atrodo tartum netikrų perlų vėrinys, žvilgančiais rutuliukais krintantis tarp jos plokščių krūtų. Aurelija jau nespygčioja. Gasanovas irgi nutyla. Jie žiūri kiekvienas savo filmą, šypsosi tarsi iš to paties pokšto, bet vienas kito jau nematydami.

Ir iš tiesų, pokštas visuomet tas pats - dabar jis smilksta jų lūpose.
2021-11-03 20:32
Fortunatas

Aukštas svečias

Šiandien buvo atėjęs ponaitis K. Sustojo prie durų, ant liesos krūtinės susidėjęs rankas. Ilgai ir liūdnai žvelgė į mane, parimusį prie rašomojo stalo. Akys stiklinės - džiovininko akys. O ten - kažin kokia tolima šviesa; vos juntama šypsena lūpose, nors veidas, kaip visuomet kuo rimčiausias...

Štai stovi kiek pasikreipęs šonu, tarsi nedrįstų eiti artyn. Stovi ir nesijudina. Vienu tarpu net pasidingoja, jog žiūri kiaurai mane. Itin lėtai pasistumiu kojomis ir pavažiuoju su kėde į šoną. Pasimato mano knygos gulinčios ant stalo, laužytom raidėm primarginti rankraščiai, savamokslės negrabios iliustracijos, pieštukai, parkeriai, garuojantis puodas arbatos... Bet akys vis tiek seka mane, tarsi gręždamos kiaurai, neramiu žvilgsniu slysdamos mano smegenų vingiais ir užkaboriais. Ir aš jau nesiginu, man nebėra kas slėpti. Tuomet įdėmus žvilgsnis nurimsta, mes ilgai žvelgiame kiaurai vienas kitą. Ima pamažu temti. Kambaryje nyksta daiktų apribai. Prie durų lieka tik siauras knygų lentynos šešėlis. Iš ten į mane dabar spigina dvi apvalios sukamosios antikvarinio tranzistoriaus rankenėlės.
2021-10-28 19:51
Fortunatas

Mano mesendžeris ir švelnioji bohemiškoji intelektualė A.

Po kelių dienų ji parašė man į mesendžerį. Prašė atsiųsti pranešimą, kurį skaičiau seminare. Puikiai supratau, jog pranešimas čia niekuo dėtas, kad ir koks stebuklingas ir geras bebūtų. Bet nuvijau šalin ciniškas mintis. Pasidomėjau, kaip jos reikalai, na tie, apie kuriuos kalbėjome. Ji parašė, kad viskas susitvarkė, bet liko dar kažkoks liūdesys. Paklausiau apie ką jis, tačiau tada ji kažkur pradingo iš eterio. Tik po gero pusvalandžio klinktelėjo žinutė.

A.  Buvau išėjusi vyno :)
aš. Ką šventi ?
A.  Turbūt labai kvaila dabar tai sakyti, bet vakar išsiskyriau su tuo vaikinu.
aš. Na va. Veltui jam išsipasakojai. Juk sakiau, kas buvo Nidoj, ir lieka Nidoj :)
A.  Nepasakojau. Viskas ir taip išsisprendė savaime.
aš. Dabar jaučiuosi prikišęs nagus.
A.  Nesijausk :) Tai abipusis ir senai brendęs sprendimas.
aš. Gaila, kad taip išėjo. Galų gale juk nieko neįvyko.
A.  Man kažkaip neatrodo, kad nieko neįvyko, nes čia man buvo kitaip. Tas visas vakaras :)
aš. Na taip, tas vakaras... Dar nesu niekam tiek pasakojęs :) Turbūt tai alkoholis ir ta mūsų nemiga...
A.  Man patiko tavo pasakojimai.
aš. Man patiko su tavimi pabūti.
A.  Ar galiu paklausti vieną klausimą?
aš. Gali, bet nepažadu, kad atsakysiu :)
A.  Ar mes dar susitiksim? Turiu galvoje ne seminarus?
aš. O tu norėtum?
A.  Norėčiau.
aš. Atsimeni tą eilėraštį, kurį tau skaičiau?
A.  Labai gražus. Ir labai liūdnas.
aš. Parašiau jį vienai moteriai.
A.  Tu sakei.
aš. Jis išties liūdnas. Ir tikras.
A.  Nori mane perspėti? :)
aš. Būtent.
A.  Kaip gražu, kad perspėji :)
aš. Tiesiog nenoriu, kad paskui viskas apsunktų, taptų pernelyg sudėtinga. Na, žinai...
A.  Taip, žinau.
aš. Tai va :)
A.  Tai ką? :)
aš. Man atrodo prisiprašysi :D
A.  Man atrodo jau prisiprašiau...
2021-10-24 18:44
Fortunatas

Bohemiškoji A

Buvome pažįstami jau keletą metų, bet viskas įvyko prieš pusmetį. Gražų pavasario vakarą užsisėdėjome iki vėlumos. Visi jau išsiskirstė miegoti, likome tik mudu, butelis vyno ir jos cigarečių pakelis. Jau gerokai po vidurnakčio, pajutau laikąs jos ranką savojoje. Pro rausvą vyno miglą kalbėjau kažką pusiau nuoširdaus, retsykiais kiek dramatiško, kitą kartą lengvo ir juokingo, maišydamas linksmas ir liūdnas istorijas podraug. Žodžiu, įsijungė tas velnio mygtukas su užrašu "tau būtinai reikia su ją permiegoti".

Kai baigėsi vynas, buvo bemaž penkios ryto. Mes pakilome, regis, be jokių aiškesnių užmačių. Bet einant koridoriumi aš pagavau ją už liemens ir prisitraukiau. Vos juntamai paliečiau jos lūpas savosiomis. Ji švelniai atsakė, ir mano galvoje praūžė minčių škvalas, ta žaibiška automatinė skaičiuoklė siūlantį visus įmanomus variantus. 

- Andriau, nereikia... - sušnabždėjo ji tyliai, vis dėlto atsakydama į bučinius ir glamones.
- Gerai,  - pasakiau, kiek atšlydamas. - Gerai...

Ji nušypsojo, žvelgdama tiesiai man į akis.  

- Ką mes darom?
- Nežinau.

Vos tai ištaręs, vėl pagavau ją į glėbį ir prispaudžiau prie sienos, kiek bravūriškai demonstruodamas vyrišką jėgą. Pajutau rankoje nedidelę standžią krūtį. Paskui išgirdau, kaip iškvėpdama ji kone riktelėjo, kai netrukdomas įslinkau ten, kur norėjau.
2021-10-21 20:18
Fortunatas

Trijų kūnų problema

Kažkaip kvailai išėjo su jaunaja panele A. Žinoma, turiu galvoje ne Gėlininkę A, mat ji ištekėjusi ir neimtų galvon visokių paikysčių. Tačiau, kad ir kiek mėginau rasti tinkamą apibūdinimą, visada sugrįždavau prie pačios pirminės spontaniškai šovusios minties.

Taigi - Bohemiškoji A.

Prieš keletą dienų parašiau jai, lyg nieko blogo nenorėdamas, lyg patvirtindamas tai, ką ji pati buvo nusprendusi. Bet gavosi kažkoks labai riebus taškas. Juo labiau, kad prieš savaitę mums susirašinėjant, pats įtraukiau į lengvą flirtą, o kai ji paskui atsiliepė, nukirtau, kad  vis dėlto saugiau būtų susilaikyti vienas nuo kito. Žinoma, ji "palaikino" šitą mano intenciją, bet tuo mūsų susirašinėjimas ir baigėsi. Aš jutau, kad tęsdamas galiu ją vėl sutrikdyti, nes ir pats nesijaučiau stiprus tame sprendime.

Žodžiu, kažkaip žostkai gavosi. Vis tiek turėsiu jai parašyti. Gal pakviesti į kiną? Kavinę? Kur nors pasėdėti parkelyje? Bet bliam šitaip ir vėl susivelsim. Juk man čia tik žaidimas. Anuomet taip ir pasakiau, nieko neslėpdamas. Tačiau netrukus A paprašė viską užbaigti, nes jai dabar labai gera, bet gali nutikti visaip, tad kol nenutiko... "Aš truputį paliūdėsiu, o paskui man viskas bus gerai" perskaičiau tada jos atsisveikinimą. Tai kam, velniai rautų, dabar ją tąsau?

Be to, man ir vėl pradėjo rašyti Lena.


1 2 3
[iš viso: 24]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą