Nežinia kaip susitikome saulėtoje aikštėje pilnoje lauko kavinių, turistų ir vietinių lankytojų. Net nespėjau dorai susivokti.

Man priėjus, ji pozavo ant akmeninių laiptų atbrailos - kiek išrietusi nugarą, ištiesusi dailias įdegusias kojas. Tolumoje plytėjo Koliziejaus griuvėsiai ir dangus, nutviekstas subtropinių spindulių. Kaip visuomet, žvelgė tiesiai man į akis, bet dabar - ji žaismingai šypsojosi...

Išsyk pradėjome kalbėtis, tarsi vos šįryt pakirdę po aistringos nakties, išsiilgę vienas kito ir kupini nuoširdaus džiaugsmo, akimirkai pamiršome visus vaidus, nejučia išsprūdusius žodžius ir juos lydinčias nuoskaudas.

Pastaruoju metu vis dažniau galvoje skamba prakeikta jūreivio daina. Grįžtant namo, nejučia imu traukti balsu apsimestinai linksmais, pakiliais tonais. Būna, nuotaika išties praskaidrėja. Pajuntu, jog šypsausi. Tačiau galinio vaizdo veidrodėlyje žvilgsnis išlieka mąslus. Nemeluoju sau, tie veidrodžiai, juodi visą regintys veidrodžiai visuomet šalia. Mielai kartoju užsikirtusį priedainį, žinodamas, jog ir tai netiesa. Bet ar visos jos iš tiesų mylėjo, ar mylėjo, kol vylėsi nukaldint sau Žmogų.


Pasiūlyti vaidmenys kurį laiką sekasi, o kas tada? Primestos viltys, lūkesčiai, įsipareigojimai... Štai ir vėl nuo kranto šaukiuosi auksinės žuvelės, o ji kaskart vis atšiauresnė man - jau kadai viršijau visus pageidavimų limitus. 

- Žuvele, mieloji, padaryk mums butą - naują ir gražų! Paskui dar namą prie miško - tokį didelį, erdvų! Ir šampės po pem pinigų už butelį, kad krūminius semtų! Ir atostogas keturis kartus metuose ten kur šilta! O dar to ir ano, ir dar šito... 

Nes niekad nieks nemylėjo manęs!  - griaudėju vienas tuščiuose namuose, žaisdamas komiškų intonacijų kaita ir kraudamas daiktus į sportinį krepšį.

"Labas. Ar eisi į jogą" ateina pranešimas be jokio šypsnio. "Labas. jau važiuoju" taip pat atsakau. "Ar norėtum susitikti pusvalandžiui? Daugiau netrukdau."  - ir vėl štai toks sausas tekstas. Kurį laiką žvelgiu į telefono ekraną, atrodo taip, lyg kviestų sudėlioti visus taškus. 

Nuo pat pažinties, visą pusmetį tarp mūsų nebuvę rimtesnio konflikto, bet nuolat jaučiu, jog kažkas ne taip. Jokių priekaištų, reikalavimų, net prašymų. Visada mandagi, atsiklausianti ir dėkinga už menkiausius mažmožius. Ir man malonu daryti viską neprašomam. Ir vis mažiau džiaugsmo jos veide mums susitikus.

Atrašau, kad užsuksiu po jogos. Užsimetu krepšį ant peties. Giliai įkvepiu.

Nes niekad nieks nemylėjo TAVĘS! - išskaldau kuo smagiausia tirolietiška maniera, stovėdamas priešais veidrodį tarytum besišiepiantis džokeris iššokęs iš kortų malkos.

Užmerkiu akis. Įkvėpiu oro, lėtai iškvepiu... keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni...

Buvo paprasta, šilta ir jauku. Vakarėjant pajutau visiškai prardęs laiko nuovoką. Tačiau žvelgiant į ją kalbančią ir visiškai kitokią nei įsivaizdavau, bet sykiu tą pačią, kaip nuotraukoje, man staiga pasidarydavo velniškai silpna, tarsi netikėčiau, kad gali štai taip pasisekti. Tarsi koks panikos priepuolis vien pagalvojus, jog dėl kokių sumautų priežasčių mums nepavyks. Vijau tas mintis, retsykiais įsiterpdamas, atsakydamas į jos klausimus ir pasakodamas savo patyrimus gerokai pozityviau, nei pats kitados priėmiau. O vis dėlto buvo akimirkų, kai man stigo oro ir užplūsdavo banga paties tikriausio kaustančio siaubo.

Temperatūra nukrito, bet naktį baigiu iškosėt plaučius. Keliuosi kas kelios valandos, verdu arbatą, paskui vaistai, mikstūros, kažkokie čiulpinukai nuo kosulio...

O tada 7.30 telefono skambutis. Pirma mintis numesti, bet maža ką, atsiliepiu prisiversdamas.

- Atsiprašau, kad biškį anksčiau, bet man reikėtų konsultacijos...

Lūžtančiu balsu gana irzliai atsakinėju į klausimus, o klausimai niekaip nesibaigia.

- Paklausykit,  - sakau, - jūsų konsultacija negalėjo palaukti bent iki aštuntos?
- Aš juk atsiprašiau, - nustemba kitame gale.

Blet blet, galvoju, ir ką čia pasakysi.

- Bet jūs turite tuos klijus? - vėl klausia.
- Turim. Nuo aštuntos iki septynioliktos. 
- Tai galima atvažiuoti bet kada?
- Geros dienos, - nukertu išjungdamas ryšį.

Vadinasi, atsiprašai ir gali daryti visas kiaulystes pasaulyje. Bet, mielas ponas, jos vis tiek lieka kiaulystėmis.

- Vieną alaus, - pasakiau prie baro.

Mergina nužvelgė mane ir perklausė rusiškai. 

- Šviesaus, - patikslinau. 

Ji linktelėjo paimdama bokalą. Atlape vardas "Ana". Geltonai mėlynas fonas. 

- Atleiskite už aną vakarą, - tariau. - Dėl to išsinešto vyno... Buvau su mergina, norėjau pratęsti.

- Pavyko? - paklausė, pildama alų.

- Visada pavyksta, - atsakiau.

Staiga ji prunkštelėjo, bet tuoj nuleido akis. O aš pagalvojau, kiek vis dėlto paslėptų prasmių pasakome nejučiomis.

Žinai, tu man primeni vieną merginą, - daugybę sudaužytų lėkščių, išsiskyrimų, šlykštynių, ištisus mėnesius tylos. Paskui susitaikymą, gražius žodžius ir niekada nesiliaujančią aistrą... Kaskart užsiduodu klausimu: o juk tie žmonės, iš tiesų svarbūs žmonės, kad ir kokius nesuprantamus pasirodymus iškrėstų - visada jais tiki. Kitaip nebeliktų nieko.

Vakarop Tadas atvažiavo pasiėmęs Bolto automobiliuką. Sutarėme, kad susimesim per pusę. Pakeliui kalbėjom apie mašinas, apie amžiną japonų ir vokiečių priešpriešą, kokybės pojūtį, komfortą ir panašius bičų reikalus.

Visą kelią, kol Tadas vairavo, buvau pasiruošęs, kad štai jis atsigręš ir stuktelės man į veidą atbula ranka. Neatrodė linksmas. Suprantama, neturėjo priežasčių džiaugsmui, ir man dingtelėjo, kad jis kažką nutuokia. Pagalvojau, tai būtų pirmas kartas, kai gaunu į nosį už tai, jog nemoku nulaikyti pimpalą kelnėse. Negali sakyti, kad jausčiausi nusipelnęs, bet kaip nors atlaikyčiau. Galėtume net nekalbėti. Smūgis, kelios minutės tylos, o tada viskas tarsi, kaip buvę.

Penktadienis. Lena išvažiavo pas tėvus. Velykoms. Sugrįš tik po trijų dienų - tiesiai į polikliniką. Pergyvena, kad nakčia neužtruktų ant sienos. Jai kažkas su sąnariais, viskas dėl šokių ir nežmoniško muštro lydėjusio nuo pat vaikystės. 

Visiškai nesiilgiu A. Matyt, išties pavargau nuo jos ištisinio plepėjimo, noro įsiteikti, bet kartu ir nuolatinio prieštaravimo man, neišklausymo, kalbėjimo kas ant seilės, blaškymosi mintyse. 

Kaip tik šiandien, po ilgos pertraukos parašė menininkė M. Paklausė ar suradau naują kūną. Išsisukau nuo atsakymo, perklausęs to paties. Taip, žiemą jį turėjo kažką, bet dabar ruošia parodą. "Plakatai ant darbastalio, paskui keliausiu kažkur" - užbaigė mintį. Daugiau į nieką neišsivystė. Na ir dėkui D.

Tas pats ir su gėlininke A - ji velniškai užsiėmusi per šventes, dabina kvietkais kone visą LT. "Apie varpas net nėra kada pagalvoti, ch cha!" Ką ir sakyti - tikra šaunuolė, vis žmonėmis, vis šalies gerbūviu rūpinasi. Gal taip ir geriau, pagalvojus, gal iš tiesų viskas į gerą.

Ir vėl pamąstau apie Leną. Bet dabar jau ramiai, kaip apie moterį, su kuria galėčiau nugyventi gyvenimą. Tas epizodas balkono terasoje mums geriant kavą tyloje ir stebint judrią sankryžą po langais, šiek tiek ją sendinantys akiniai... Įsivaizdavau mus po dešimties metų, ir manęs tai negąsdino. Kaip sykis, buvo ramu ir gera, žvelgiant į ją, tylomis skrolinanančią telefone. Besijuokiančią. Be žodžių rodančią man pokštus atsiųstus draugės. Buvo ramu ir gera, ir nereikėjo jokių žodžių.

Galimas daiktas išgyvensime dar galybę audrų, bet vis dažniau pasvarstau, kad mums galėtų pavykti.

Žuvo Rolio vaikystės draugas. Savaitgaliui išvažiavo su šeima į Krokuvą - ir žuvo. Viešbutyje. Iškrito pro langą.

Rokiškėnas. Vaikystėje - draugų galybės, o į laidotuves sostinėje atvažiavo tik Rolio brolis. Ir dar vienas, - dabar jau vilnietis, atsiliepė. Pavėžės šiandien Rolį su bratkiu į pakasynas. Vakar ant pagrabo sakė jiems: “Jūs visą chebrą surinkit iš Rokiškio, visus senus korešus. Pakvieskit į kokią sodybą, pabūsim, pasėdėsim, prisiminsim. Aš apmokėsiu. Nu, tipo susimesim simboliškai, kad neatrodytų… Bet aš viską uždengsiu.”

Rolis iš pat pat ryto nesavas. Akys stiklinės. Šokas jam. Žvelgia į monitorių tuščiu žvilgsniu, tada tęsia:

- Jis čia dabar gyvena. Verslininkas. Matyt, gerai prasisuko. Sako mums: “Tik viena sąlyga - niekas nieko nežino. Užsipisau nuo tų posėdžių, nuo valdybos… Tarp žmonių norisi pabūti, ne su tais kabinetiniais kostiumais. Pasiausti, blet, pablevyzgoti, pasikeikti! Nu, suprantat…”

- O vakar į pagrabą niekas taip ir neatvažiavo, - skėsteli rankomis, kumščiai nukrinta ant stalo. Niekaip negali tuo patikėti. Tik jie trise iš visos senos chebros. O tenais - kam vaikas reik prižiūrėti, kas iš darbo negali, kam dar kažkas… O vakarop jau skambina pripisę, beveik verkia į ragelį, mušasi krūtinėn į pakasynas tikrai atvažiuosią…

Rolis sunkiai iškvėpia. Numoja ranka. Vilnietiškos šnektos nebepaiso.

- Prasiblaivys šiandien, tada ir vėl reiks ūpas kažkaip užsikurti. O tada - kas vairuos? Ale užu draugelį ir an vietas galim išgerti. Buvo žmogus - ir nebėr…

Visą dieną klaidžiojome Nidoje - nuo marių iki jūros ir atgal. Retsykiais užsukdavome į vietines užeigas lengvai užkąsti arba kavos, ir vengdami kliudyti temą, kuri abiems nedavė ramybės. Tačiau tas klausimas, ką bedarytume, kur beeitume ir ką bekalbėtume visuomet tvyrojo ore.

- Kuri mūsų kelionė tau labiausiai patiko? - paklausė ji.
- Klaipėda, - šyptelėjau.
- Man irgi.

Vakarėjo. Vietinėje vyninėje pasiėmę butelį bardolino, keliavome pamariu link viešbučio.

- Bet Palanga - ne mūsų miestas, - staiga nusijuokė.
- Taip, - sutikau. - Po to visada išsiskirdavome.
- Po to nerašydavai man.
- Juk žinai dėl ko.
- Bet galėtum kada nors parašyti pirmas!
- Maniau, kad taip bus geriau. Mums abiems.
- Nesąmonė! - ji nusuko žvilgsnį į šalį ir ištarė: - Kaip tau tai pavyksta?
- Kas?
- Visada nusimuilint nuo temos...