Apie Leną galvoju vis mažiau. Net dabar, kai gyvenu pats sau ir žinau vos už keliolikos minučių kelio ją gyvenant savo naujame tuščiame bute. Dažniausiai prisimenu besišypsančią, bet visuomet vieną - retsykiais užkalbinančią naujuosius kaimynus, galbūt nueinančią į svečius arba priimančią juos pas save, o savaitgaliais nuvykstančią pas savo pussesrę, įsikūrusią kitame Vilniaus gale. Kartais įsivaizduoju važiuojančią į šokių studiją, kur dėsto pirmuosius žingsnelius mažiesiems, arba į mokyklą, kurioje veda choreografijos pamokas vyresnėliams. Tuomet mintyse pamatau ją skubančią į sporto klubą šalia namų, į jogos užsiėmimus kažkur centre, į lauko teniso pamokas, apie kurias svajojo gyvendama savo mažame miestelyje, aplink kurį per pusšimtį kilometrų nerastum nei vieno korto.

Po teisybe, visą laiką jutau ir žinojau Leną esant šalia. Žinojau galvojant apie mane ir vis bėgant skubant kiekvieną mielą dieną, kad tik greičiau viską pamirštų. Bet pastarąsias dvi savaites aš ir pats vis rečiau prisimindavau ją. Atrodo, paskutinė mūsų kelionė sudėjo visus taškus. O juk nesunku įsivaizduoti, jog dabar galėtume susitikti kada užsimanę...

Prieš kurį laiką savaitgaliui išvykome į Palangą, iš anksto sutarę, jog tai bus mūsų paskutinė kelionė. Abu tikėjomės, kad viskas bus gražu. Bet nebuvo. Jau pirmą rytą po bemiegės nakties apsipykome pusryčiaudami viešbučio restorane. Tik vakarop įkalbėjau ją likti iki sekmadienio. Sutemus, mes visai kitaip supratome ir jautėme vienas kitą. Bet kitą rytą pusryčiai ir vėl nenusisekė. Grįžome į numerį tylėdami. Aš rinkau daiktus jau nieko nesakydamas. Tiek visko išklausęs, nebenorėjau nei bartis, nei aiškintis - viskas ir taip atrodė akivaizdu. Tai buvo pati tikriausia pabaiga.

Kai mes susiruošėme, ji vis dėlto sustojo prie durų, pakėlė akis į mane ir padėkojo:

- Andrius, sposibo tebe za poezdku.

Aš linktelėjau, trumpai pažvelgdamas į ją. "Požaluista" tepaskiau ir paėmiau mūsų lagaminus.

Taigi, antra diena. Gavau dujinio katilo instrukciją. Pasijungiau šildymą. Galima gyventi. Šįvakar ir vėl važiavau apsipirkti. Tikiuosi daugmaž galutinai. Virtuvės reikmenys beveik sukomplektuoti, kažką dar galima bus susirinkt iš namų. Neplanavau šito, bet šaldytuve, tarpe daržovių su vaisiais ir kitokio žolėdiško siloso, atsirado pieniškų dešrelių pakelis. Na ok, gal ir nedarysiu tokio patrakusio šuolio į sveikatingumus, bet misti pusfabrikačiais irgi nežadu. Tiesiog tas mažas pakeliukas lai pabūna “dėl visą ko”.

Atsivežiau seną radiją iš darbo, groja ne kažin kaip, bet vis linksmiau sėdėt vakare. Kai pritildau, skamba visai pakenčiamai. Dabar groja “Roxanne” kažkokia bliuzinė versija, spėju Goegre Michael. Sakyčiau, net geriau už originalą. Daugiau nieko klausomo kol kas  neradau. Rock FM pernelyg kėlė įtampa, o kai pasigavau Opus’ą, ponas Užkuraitis ištisą valandą leido psichodelinį-eksperimentinį rokelį, visiškai ne plačiosioms masėms ir netinkama nei fonui, nei vakaro relaksui. Be to, gerbiamas muzikologas kiekvieną kartą nepraleisdavo progos pamalti liežuviu, pastebėti ir atkreipti dėmesį, kiek prie to ar ano gabalo prisidėję įžymybių, ir tuojau imdavo vardyti krūvą nieko nesakančių vardų bei pavardžių. Va šitai, suprask, vadinasi progresyviu roku. Bet jeigu paklaustumėt manęs, atsakyčiau, jog tai veikiau nuo realybės atitrūkusių snobų kliedesiai. Pink Floyd - va čia tai psichodelika, o ne koks varganas pankavimas dviem pirštais melžiant gitaros stygą.

Na gerai, pripūčiau pakankamai vėjų, ir tam kartui gana. Kaip aš jaučiuosi? Ką aš žinau… Keista, bet važiuoti vakare į parduotuvę pirkti maistą arba buitį gerinančius niekalus man visai smagu, ir neatrodo tarsi būtų beviltiškai prarastas laikas. Tiesą pasakius, kol kas man patinka. Aš jaučiu, kad toks gyvenimo būdas man visada buvo artimas. Jaučiu laisvę, jaučiu bundančią jėgą savyje. Jeigu taip ir toliau, netrukus turėčiau imti judinti daiktus vien savo žvilgsniu. Todėl šįvakar pasakysiu tik tiek: telydi mumis Jėga!

Tai štai, pirma mano diena išnuomotame bute. Tiksliau vakaras. Dažytojai tvarkė apsilupusią sieną, nenorėjau jokių pašalinių žmonių, tad įsikėliau keliom dienom vėliau, ir tik sulaukęs devynių vakaro, kol meistrai išsinešdins.

Atsivežiau tris pilnus Maximos maišus, o šaldytuvas vis tiek atrodė tuščias. Iki pat vidurnakčio kuičiausi su rakandais, per mobilųjį klausydamas dainų iš Jūtubo. Dabar dvylika-trim. Geriu mėtų arbatą ir jaučiuosi kaip reikiant nusikalęs. Nežinia kaip miegosiu naujoje vietoje, nežinia ar vanduo duše bus pakankamai šiltas. Kambariuose gerokai vėsu net man. Kitą savaitę, jeigu nieks nesikeis, paklausiu kada pas juos prasideda “sezonas”.

Dar nežinau ar mane slegia tyla. Ne tokia, kai murkdamas praeina katinas, ar kažkas patylom krapštosi virtuvėje, o vonioje girdi bėgant vandenį. Ne, kalbu apie tokią tyla, kai nieko nėra. Dabar kai rašau neatrodo, kad dėl to jausčiau bent kokį diskomfortą, o vis dėlto, kol tvarkiausi, buvau pasileidęs muzikėlės.

Lieka neišspręstas interneto klausimas. Nenoriu jokių naujų metinių sutarčių, bet kol kas dėl to nepergyvenu. Yra knygos, yra mano dienoraštis. Kažką galiu pasiskrolinti telefone, naudodamas darbinį planą. Mėginau pasišėrint į kompą, bet paprašė kažkokio sumauto kodo. Reiks pasitart darbe su mūsų hakeriais mėgėjais. Iš esmės yra tik vienas minusas: Word’as mano lope veikia tik pašte, vadinasi, tik esant internetiniam ryšiui. Matysim kaip bus.