Mirtis Krokuvoje

Žuvo Rolio vaikystės draugas. Savaitgaliui išvažiavo su šeima į Krokuvą - ir žuvo. Viešbutyje. Iškrito pro langą.

Rokiškėnas. Vaikystėje - draugų galybės, o į laidotuves sostinėje atvažiavo tik Rolio brolis. Ir dar vienas, - dabar jau vilnietis, atsiliepė. Pavėžės šiandien Rolį su bratkiu į pakasynas. Vakar ant pagrabo sakė jiems: “Jūs visą chebrą surinkit iš Rokiškio, visus senus korešus. Pakvieskit į kokią sodybą, pabūsim, pasėdėsim, prisiminsim. Aš apmokėsiu. Nu, tipo susimesim simboliškai, kad neatrodytų… Bet aš viską uždengsiu.”

Rolis iš pat pat ryto nesavas. Akys stiklinės. Šokas jam. Žvelgia į monitorių tuščiu žvilgsniu, tada tęsia:

- Jis čia dabar gyvena. Verslininkas. Matyt, gerai prasisuko. Sako mums: “Tik viena sąlyga - niekas nieko nežino. Užsipisau nuo tų posėdžių, nuo valdybos… Tarp žmonių norisi pabūti, ne su tais kabinetiniais kostiumais. Pasiausti, blet, pablevyzgoti, pasikeikti! Nu, suprantat…”

- O vakar į pagrabą niekas taip ir neatvažiavo, - skėsteli rankomis, kumščiai nukrinta ant stalo. Niekaip negali tuo patikėti. Tik jie trise iš visos senos chebros. O tenais - kam vaikas reik prižiūrėti, kas iš darbo negali, kam dar kažkas… O vakarop jau skambina pripisę, beveik verkia į ragelį, mušasi krūtinėn į pakasynas tikrai atvažiuosią…

Rolis sunkiai iškvėpia. Numoja ranka. Vilnietiškos šnektos nebepaiso.

- Prasiblaivys šiandien, tada ir vėl reiks ūpas kažkaip užsikurti. O tada - kas vairuos? Ale užu draugelį ir an vietas galim išgerti. Buvo žmogus - ir nebėr…