rašyk.lt: Dienoraštis / Fortunatas / Šalutinis efektas

Kai pabudau, stovėjo kaip kuolas. Mergina slaugė pribėgo sunerimusi, ko aš ten grabinėjuosi. Kiek kilstelėjau apklotą, kad įsitikinčiau, jog nebesapnuoju, ir ji nuėjo šypsodama. Iš to sapno prisiminiau tik vieną vienintelį Lenos veidą. Tikiuosi daugiau nieko nebuvo, mat jeigu kalbėjau per miegus... o, brol…

2025-05-17 21:15

Norint komentuoti, reikia prisijungti

Blogas komentaras Rodyti?

2025-05-17 21:52

Fortunatas

Dabar girdėjau tik nutolusius balsus ir metalinių įrankių tarškesį. Jutau kateterį subadytoje rankoje. Viršuje kybojo išjungtas ir šalin patrauktas prožektorius. Kiek atokiau šmirinėjo žalsvi chalatai, kažkur ten pat sklandė ir ta šypsena neišeinanti man iš galvos.

Prisiminiau tokią išraišką jau matęs panašiomis aplinkybėmis, kuomet nubudęs odontologo kėdėje su dviem varžtais žandikaulyje ir keliomis siūlėmis dantenose, išvydau jaunus gydytojos ir jos asistentės veidus. Palinkusios virš gulto, jos kalbino mane, komentuodamos operacijos eigą ir aiškiai vengdamos viena kitos žvilgsnio. Sakytum, varžytųsi lengvo raudonio išmušusio skruostus ar beišsprūstančio juoko, o įprastai malonios šypsenos įgavo tarsi kokio kuklumo...

Štai tokie pakriki vaizdiniai aplankė gulint operacinėje po narkozės. Nors nesu iš kalbiųjų, velniškai norėjosi pliurpti apie bet ką ir su bet kuo. Deja, visas personalas darbavosi prie tolimųjų stalų patalpos pasieniuose. Galop, rūstaus veido moteris išvežė mane į paskirstymo punktą, kur buvo palikta mano lova.

- Lipkit pamažu, - sausai tarė, vos kilstelėdama ir prilaikydama antklodę.

Medis buvo savo vietoje kaip įkaltas. Nerangiai dangstydamas didesnius plotus nei reikėjo, išslinkau iš apkloto ir įsliuogiau po kaldra. Apsitvarkiau, kad nestyrotu lyg palapinė. Atrodo, net nusijuokiau balsu iš tokio palyginimo. Tačiau senyva slaugytoja, regėjusi vaizdų ir jau niekuo nenustebinama, tuoj čiupo lovos rankenas ir be žodžiu nustūmė mane į liftą. Taip ir nesumojau kaip ją prakalbinti. Tolygus dardenimas maloniai merkė akis, o visokios mintys sukosi ir sukosi, ir tame tarpe buvo visiškai gana viduje vykstančio monologo.

Man sugrįžus, dieninio stacionaro palatoje jau išsivystė plati diskusija apie kompiuterinius žaidimus ir Marvelo kino juostas. Neturiu nieko prieš moksliukus ir jų gykiškus postringavimus, bet nejutau, kad čia galiu pasireikšti. Netrukus beveik palaimingai prisnūdau užliūliuotas angliškų žodžių, raidžių ir skaičių srauto, matyt, reiškiančio man nežinomų konsolių bei žaidimų kategorijas.

Vis dėlto velniškai spaudė pūslę, ir su tuo nieko negalėjau padaryti - vis dar buvau tvirtas kaip uola, jeigu suprantate ką noriu pasakyti. Ant taburetės padėta antis pašaipiai viepėsi tarsi palikta patyčiai. Tik po valandos pavyko pergalėti nelaiku ir ne vietoje pasireiškusią antgamtinę ištvermę, tačiau gulomis į antelę pavaryt vis tiek nepavyko. Gal koks psichologinis disonansas, bybys ten žino... Galima būtų imt ir paklausti, juoba kai tokia plepi nuotaika ir nėra su kuo persimesti. Bet negi anas atsakys. Toks jau yra, visada pats sau - daro savo darbus arba nedaro, ir viską tylomis, be piaro ir skambių paraiškų. Kietas bičas, kai pagalvoji. Tikiuosi neiškrės dar vienos šunybės nederamu metu, nes dievaži nučiurkšiu visas tuliko sienas, ir padėjęs skersą arba stačią, krisiu atgal į lovą.

Apsivijęs antklodę ant nuogo kūno, lyg vaiduoklis nuslinkau į WC už dviejų žingsnių nuo palatos durų. Gerokai pameditavus ir pasvyrinėjus viršum klozeto, galiausiai viskas pavyko. Net supešiau kelis elektroninius dūmus, pūsdamas tiesiai į ventiliacines groteles. Vos neišvirtau iš klumpių nuo staigaus kvapnių medžiagų antplūdžio, bet lovą kažkaip pasiekiau. Paslėpęs draudžiamą daiktą atgal į kuprinę, nutvėriau vandens buteliuką. Prisiminiau, kad jau galima gerti, o burnoje neturėjau nieko daugiau kaip dvidešimt valandų. Tik pagalvojus apie tai, atnešė vakariene plastikiniuose dėkluose. Du mieliniai blyneliai, saldžios varškės pakelis ir grietinės šaukštas. Iš trijų - nulis, kalbant apie man įprastą racioną. Sušveičiau viską ir nulaižiau šaukštą. Jokių kvailų išsipisinėjimų, alkis - štai kur tiesos akimirka!

- Gal mane jau paleisite? - užklausiau padėklų grįžusią moterį.
- O kiek čia dabar valandų? - žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo. - Kada jus operavo?
- Trečią.
- Trečią, aha... Pakviesiu slaugytoją.

Aštuoniolika trisdešimt man ištraukė kateterį ir pasakė, kad laisvas. Štai taip.

Palaukit palaukit, gerbiamoji, gal perrišit prieš išleidžiant? Kokios rekomendacijos? Ar turėčiau vėl pasirodyt?

- O jums daktaras nieko nesakė? - įsistebeilijo ir nutilo.

Nesuprantu kaip čia pasidarė - kai man pramuša ant kalbos, niekas nenori šnekėtis. Tas daktarėlis pasigavo mane vestibiulyje, davė pasirašyti popierius, pritildytu balsu teiravosi ar man viskas aišku, ar neturiu klausimų. Už kelių metrų minkštasuolyje šnekučiavosi dvi operacijos laukiančios moterys ir aš taip pat delikačiai nusprendžiau tuo tarpu nesiplėsti. Viskas man esą aišku, darykite kas reikalinga, o likusius klausimus aptarsime po visko. Štai toks sprendimas atskriejo į galvą žaibu, bet suklydau. Daktaras daugiau nepasirodė. Nuostabus pacientas! Viskas jam aišku! Cho-cho-cho! Tram-pam-pam!

Vis tik iškvotęs nekalbią slaugytoją, parašiau Lenai, kad jau atvažiuotų. Dar norėjau užeiti į vaistinę nusipirkti bent tai, ką supratau iš skurdžių paaiškinimų ir ką pats įsivaizdavau esant reikalinga. Tai štai - vienintelė didžiulės ligoninės vaistinė dirbo iki septynioliktos valandos. Nenoriu plėstis ir gilintis į visas nesąmones įvykusias man nuo šeštos ryto, - pradedant užlūžusia e-sveikatos sistema, idiotiškai įrengtais liftais ir painia kabinetų numeracija, o dar priešoperacinis konsultavimas koridoriuje prie laukiančių eilėje pacientų ir begalė kitų didesnių ar mažesnių smulkmenų, kurių dabar nė neišvardinčiau… Žodžiu, dabar manęs jau niekas neerzino. Gal tai buvo ilgai išliekantis narkozės poveikis, o gal paprastas nuovargis - vos spėjau numoti ranka ir išsyk susidūriau su vienu vyruku man pažįstamu iš Impulso pirtininkų šutvės. Pasirodo ir jį operavo, bet paguldė savaitei, štai ir grįžta nakvoti su daiktais.

- O dieną chaltūrini? - nusijuokiau, mat žinojau, kad Leonidas santechnikas.
- Ai, nu žinai, - šyptelėjo. - O tau kas?
- Operavo dieną. Bet jau namo.
- O tai kas?
- Niekis, - numojau, lengvai stuktelėdamas jam per petį. - Santechniką tvarkė.
- Aaaa! - vyptelėjo, nelabai ką suprasdamas.
- Na tai sėkmės, Leonidai!
- Laimingai, - atsakė. - Perduok ten chebrai linkėjimus, manęs dar nebus kokią savaitę.
- Manęs irgi.

Dabar sykiu nusijuokėm ir išsiskirstėm kas sau. Pagalvojau, kad su Lionia nesu tiek kalbėjęs vienu ypu, tik persimesdavom keliomis frazėmis arba juokeliais pirtyje ar džiakuzyje. Pasakiau, kad manęs laukia, nes būtume gainioję vėjus be pabaigos.

Lygiai septintą atvažiavo Lena. Tarškiau visą kelią iki namų. Ji vairavo ir tylomis šypsojosi.

- ...Įsivaizduok, atvariau šešios-trim, ir spėk, iš vakaro siuntimas dar neįkeltas, lūžo blet sistema, skambinėju savo poliklinikon visą valandą, tada pagaliau įkelia... Kimarinu palatoj iki pat antros, tada išveža, bado rankas, nė velnio venų neranda, jau galvoju užlinksiu nuo tų adatų ir nieko nebereiks operuoti...

- Bet viskas praėjo gerai? - paklausė, kai nutilau, trūktelėdamas vandens iš buteliuko.
- Nu tai jo... Žinai, čia kažkoks šalutinis poveikis po narkozės. Niekaip negaliu užsičiaupti.
- Man patinka, kai tu daug kalbi, - šilta ranka suspaudė mano pirštus.

Girdėjau ne sykį ją šitaip sakant, ir iš tiesų negalėjau sustoti. Net grįžus į mano butą ir srebiant jos atvežtą vištienos sultinį, ir paskui žiūrint filmą, aš vis kažką įterpdavau, o tada imdavau kalbėti be jokio perstojo, ir šnekėjau, šnekėjau iki pat jai išsiruošiant namo.

- Man labai ramu, labai gera būti pas tave, - priglaudė galvą man prie peties. - Bet dabar pailsėk.
- Visada prašom, - šyptelėjau, paimdamas ją į glėbį.
- Ypač, kai tau taip nutinka.
- Kas būtent?
- Na tas, šalutinis efektas…

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas

Meniu

Naujausi

Papildyti

Apie autorių

Autoriaus dienoraštis

RSS