Kvepi medumi
Tai
Žiedas ant trupančio kalno
Ant nykščio dangus
Nuriedėjo
Kaip būti vienam
Tarp visų nežinau
Žole
Ant pavasario vėjo
Kvepi tuo kuo
Sako kvepėti negalima
Tu burtas širdies
Kuri pasivaikščiot
Po lietų išėjo
Kaip vaikas klausausi
Kaip gęsta
Pūkas nuo pienės ištrūkęs
Mano smegenys sukas
Kaip girnos malūne
Aš esu tai kuo sako
Būti negalima
Esi ištekėjus
Už rūko


žiūrintis dangun











