Geltonkasė

Trigalvis šuo Cerberis vemia krauju ir
Kvėpuoja ugnimi,
Kol mažytė, lipšnioji Geltonkasė
Spjaudosi deimantais.
Vienut vienutėlė Geltonkasė krenta
Pragaran, tarsi Triušio
Urvan, tiesiai į visišką tamsą, kur gėlių
Nematyti nė vienos.
Ar tai ne Dantė Aligjeris, kuris rimbu
Daužo, pjauna ir darko, ak!
Gidas meldžiasi, meldžiasi, meldžiasi
Geltonosioms avims, lakštingaloms…
Kiek auksinių įsidėjo Geltonkasė į
Savo odinę piniginę, kad jis
Pakeistų amžinąjį Pragarą pavasariu,
Kad kanjonai ir miškai vėl užželtų?
Kad pakeistų spiralėmis pliūpstančią
Lavą ir nusausintų Geltonkasės ašaras?
Dainuok, o gegute, rėk, rėk, rėk – tegu
Aidi tavo giesmė per septynis kalnus
Ir septyniais Pragaro upes – ateik pas
Geltonkasę, ateik, lapiškasis fenikse,
Prašau! Leisk Adatų Kalnynui subadyti
Ją kraujo-raudonumo spygliais:
Mažytė, lipšnioji Geltonkase!