Kiek buvę ko – suvokti dar nemoku

Ilgai neleidau sau
išeit į šitokio keleivio dalią,
net jeigu medumi reikėtų bristi tokį kelią,
net jeigu šitaip – tik sapne.

Bariau save,
kad proto pažaboti neišmokęs,
kai jau išbraidžiojęs Šklėrių balas,
atsitrenkiau galva į durų staktą,
ko nepametęs,
ieškodamas su balana.
Ne pirmą kartą panašiai,
tačiau tą syk ne žiežirbos,
tą syk žvaigždynai patekėjo iš akių.

Iš kur jie čia?
Iš kur tik daug?

Buvo ruduo
ir paukščiai skrido į šiltus kraštus.

Na, o dabar ir vėlgi įdomu –
kaip atsitikę, kad lig šiol
man nerūpėję pasibūt ilgiau kartu.
Atsimena kaip dūzgia motinos jau primirštas ratelis,
kaip pirštai jos nuo verpstės iš kuodelio
sruogelėm išpešioja verpalą linų... 

Kada taip buvę? –
nekalbu kad vakar,
tačiau – valio!
Lemtis ir vėl,
atrodytų, it prisaką tesėdama kažkam,
po gimtąją galaktiką
kartu su manimi.

Taip taip, Betdeja aš, Eilėraštis,
palikęs Prano kūną
išaustą staklėmis Adomo ir Ievos.
Kiek buvę ko – suvokti dar nemoku,
kiek ko dar būsią – irgi nelemta žinoti,
o ir sapnų šioje būty nepasimato...