Bandžiau ne kartą,
bet deja, deja
neiškeliu aš jos ant pjedestalo,
tegu ne paukštė,
bet mažytė ir trapi
kaip vyturėlis ryto danguje,
tą mano Sausio 13 -ji
Netvarstau jos žaizdų,
ir trispalve dar vis neklostau,
Net nežinau ar bus diena,
kad ją iškelčiau iš krūtinės vėjams plakti,
bet būna, kai sąsiuviniuose
ar laiškuose ją paliktą randu be datų
Ji, Sausio 13 -ji – po visur Ir kur su ja besusitikę,
to džiaugsmo neperdaug, kad taip yra,
daugiau rūpėjimo, kad nenunyktum.
Mielas Žiliau, ar reikia: "Taip, ta sausio 13-oji, krauju pažymėta"
Pikta pasidarė Tave taip išgirdus. Tačiau ačiū už tokią žinią. Pasistengsim neužmiršti.
Išties puikiai. Nėra ką pridėt ar atimt. Jeigu būtų koks patriotinio eilėraščio konkursas (gerąją prasme, ne "akcijinis", ne proginis "patriotinis"), tai abiem rankom balsuočiau būtent už šitą eilėraštį.
O čia tai sausio 13!
Puikiai.
Labai reta gerų patriotinių eilių. Nuoširdžių - daug. Bet gerų - reta. Kad nenuvalkiotai, ne klišėmis, ne šūkiais. Savitai. Iš širdies
Ne ant pjedestalo.
Ačiū, Pranai.