Nemirtingos žiežirbos 3-4

3.

skrisk  liūdesy
virš visų nelaimių stogo
kuo šviesesnis tavo šešėlis
tuo tamsesnis praeityje

dar kartą
pasijuok
iš mūsų
auksinių laimės pelenų
šimtas smuikų
groja
mano prisiminimų melodiją
kartu su mano
viemylistės beprotybėmis

dar teka tavo balsas
į vis neužsipildančius vilties ąsočius

koks stiprus
tas  neišgaruojantis gėrimas

4.

iš begęstančio laužo
vis dar išsiplieskia
ugnies liežuviai

ir  laužo žiežirbos
vis dar spragsėdamos
gulasi ant krūtinės

tai tavojo
keršto braižas
lyg šimtas įkaitintų adatų
raudonomis raidėmis
krintančios
ten
kur naktis
nudraskydama
visus gėdos lapus
nubrėžia ribą
tarp saulės ir vidurnakčio

kur mano kūnas
kaip senas  sausas medis
iki mirties
įmestas į šitą laužą
kaip parakas
nepaliauja sproginėjęs