malkinėje sausy

diena užsideda monoklį ir pro sieną
balta šviesa nutįsta nuoskilų šėšėliais

barzdotas kirvis šluostos prakaitą
ir į aslos kampus išliejęs savo ašmenis
čia pat nugriūna

nenoriu nieko žadinti
tarp malkų šiugžda vėjas
bet vos įžengus perimt uosį alksnį beržą
dunksantys kritimai rąstais

kirvis dėbso
galėtum užsisklęst troboj
suspaudus laikraščius į kamuolius
įkalint šnypščiančias raides į krosnies gerklas

rumbuota atokioj pakampėj
nėštumo apogėjuj inkščia drebulė
raitojas blindės pernai lijo
dar nepirkot tento 

jų balso stygų raizgalynėj pinas kojos
beržinės medgalvės nuo stirtos
įžūliai dungso mes geriausios

lazdynų pirštai glosto ievas
ak amžinai apkaltintos nekaltos  
tylėti susimokiusios
pro sienplyšius bučiuoja saulės delnus

jazmino nuobliuotas dvišakis
galantiškai nuo malkų sambrūzdžio pasprukęs
sau medituoja interjerą
statinėje su įrankiais

fantomai malkinėj
godoja šlapiamalkiu girgždesiu
vorams sudžiūvėliams ant rąstų kapiliarų
himną mirčiai

skardinės čiurlio akys lukšto atplaišoj  
katės nagų žymekliai gretimai ant kelmo
parvirtusio kai sienų lentos
pavirto urzgiančiu atšilimu

kirstuko akys blyksnėm iš statinės
lyg lazeriu į kaktą bloškia nešk

užkliūnu rankos baugščiai gaudo
akiplaišas kadais gyvento medžio

širdis į šerdį
tuk