Sunkus amatas ta kalvystė. Nedėkingas.
Ypač, kai nutarei nukalti savo
likimą.
O likimas, rupūžiokas tas,
slidus,
ant priekalo kaip gyvačiukas
rangosi.
Vienas toks kalvis, žiūrėk, kelyje netyčia
ištiško.
Tikrai ne tą planą buvo
numatęs.
Ne tą kandeliabrą sau
kalė.
O kitas dėl jo į lėktuvą
nespėjo.
Į tą, kur pakilęs į jūrą
nukrito.
O kalė, kalė Maldyvuos
maudynes -
kalvystės ekspertas.
Verčiau durnių sulošiu.
Kortomis.
Kūju mojuoti gerokai
sunkiau.
Vitkats kazkaip lapai jau itsmątstyta...Ir net perdaug primątstyta, man atrodo, ir tada vien mątstynių raizginyts pelieka, tokts tinklelits tsavotitskats uzmetstats, o kur tada poezija, m? Tarp to tinklelio akutcių turėtų pūti pilna poezijots, kad vitskats graziai ziūrėtūtsi, o dapar kazkaip vien mątstymats, o poezijots...?
Sunku ekspertu, patarėju būti, kai nežinai, kodėl balandžiai ant tavo namo stogo, o ne kaimyno tupia, bet mes tvėrėjai turim nešti kryžių ir jeigu ne tiesiogiai, tai potekstėmis bent nurodyti kelius, nuklydimus pabarstant grūdais ryžių... - ką pati ir darai. Sėkmės.