???... Kelionėje nuo Viešpaties link Viešpaties (12)

Kažkas sieloje užkliuvo taip, jog  atrodė, kad  man lengviau atgaliniu keliu sugrįžti iki lopšio ir toliau už jo, bent iki Ispanijos su jos pilietiniu karu, negu  nužengti dar vieną žingsnį tęsiant pradėtąją kelionę nuo Viešpaties link...
  Link?
  Žinau kaip atrodo šis adresas. Oi, žinau. Ir diena iš  dienos jis raiškesnis, tačiau ištarti jį taip, kai jis iš tikrųjų yra, dar vis stokoja drąsos. Tačiau tariuosi, kad dėl to neverta sielotis, liūdėti ar kitaip nepagarbiai vertinti savyje sukauptą laiką. Ištikęs pasimetimas, nesusigaudymas savyje darosi įdomus. Atrodo, kad  atbukusios pajautos sukruto paieškoms, stebėjimams, užsiiminėjimu žynystės reikalais. Taip sukrutus nudingo poreikis būti kritiku net išgirdus, jog 2+2 yra daugiau ar mažiau negu 4. Darosi įtaigu ir aišku, kad nepaleidžiant iš po kojų kelio ir nekeičiant pasirinktos kelionei krypties, ateinu ten, iš kur prieš aštuonis dešimtmečius, aprengtas kūnu, buvau išleistas; ateinu Šklėriuose į lopšį. O regėjosi, kad visą šį laiką nosies krypties tiesumu ir jai vedant, tiesiausiu kaliu ėjau į ateitį. Jau neprisimenu kaip seniai žegnojausi, tačiau šįkart per trumpą valandėlę, šiuo kryžiaus ženklu savo kaktą ir krūtinę suspėjau apeiti kelissyk, gerai įsidėmėdamas, kad nueitas mano kojomis kelias, visiškai nepanašus į jokią tiesią. Tai kelionė ne jokia tiesiąja, o kelionė elipse, panašia į žemės orbitą aplink Saulę. Ir jaučiu, galgi net žinau, jog  po trumpo laiko kažkas iš pažįstamų, paregėjęs mane, parodys: – Ogi matykit, žiūrėkit! Antai, jau ir Pranas sugrįžta. Panašiai, kaip dabar aš: matykit, žiūrėkit, Cezaris pargrįžta namo! .
  Kažin, ar dar bus toks laikas, kai atsigodėjęs, imsiuosi teisintis, kad viskas tai, ką dabar taip nelengvai kalbu,
tėra tik gal kažkiek ilgiau užtrukusios pasakos fragmentai, o gal net ir sapnas, kuris ir sapnuojamas ir išspinduliuojamas pro atviras, vokais neuždengtas akis, kuomet net ir žvaigždynai pritūpia. Tačiau tokie dalykai dar vis sunku dvasiai pakelti, dar bent kiek reikia  užtrukti kelionėje nuo Viešpaties link Viešpaties ir štai jau painiojuosi mintyse abejodamas, kad gal peizažas viršum Kabelių parapijos būtų tikslesnis suvokiant jį, jog ne Cezaris, o aš, būtent aš pareinu namo, o ne jis; jis Ten manęs laukiantis, o ne Čia aš jo.
  Hmm... Ir ką dar tarti?
  Atrodytų, kad panašaus turinio raštą reikėtų gniaužti į saują ir gniūžte lengva širdimi numesti į šiukšlynėlį. Betgi –  ne. Skaitau kartą, kitą ir suprantu, kad reikės skaityti dar ne kartą, dedant raidę prie raidės, žodį prie žodžio, sakinį prie sakinio, kol pagaliau atsiras  suvokimas, kad – o Dangau! – betgi jau dairausi iš Anapilio, iš kur plika dvasia matosi, kaip viskas iš tikrųjų yra ir kaip visa tai paprasta, kad net gaila klumpių, kurias sudėvėjau kelionėje nuo Viešpaties link  Viešpaties...