NORIU PARAŠYTI MAMAI, KAD NEGRĮŠIU
Seniai nebuvo tokių aviečių – didžiulių, saldžių kaip išsiilgtas pirmasis pavasario medus, sveikų – nė vienos nekaltos kirmėlytės. Kažkodėl norėjosi sakyt – kaip saulių. Vienas malonumas tokias rinkt. Tris į kibirą, dvi į burną. O gal Liucijai tik taip atrodė? Gal jos kasmet tokios? Kada ji paskutinį kartą rinko avietes? Čia, už daržinės, senelių sodyboje. Kada gi ji buvo sodyboje?
Dabar viskas kitaip – taip niekad nebuvo. Ar tik taip atrodo? Juk atvažiuodavo pas senelius, kai buvo dar maža Liusytė. Tuomet, kai su seneliu už tos pačios daržinės skynė tas raudonas uogas – dar didesnes ir saldesnes. Movė ant pirštų aviečių kepures – Liusytė ant nykščio, o senelis ant paties mažojo pirštelio galiuko – ir vaidino senelio ir anūkės spektaklius. O po to suvalgydavo avietines kepures – senelis nuo Liusytės nykščio, o mažoji – senelio avietę. Bet ne – tada buvo viskas kitaip. Viskas. Tik daržinė tokia pati sena ir avietės ten pat - dabar neravėtos, bandančios pasiekti saulę pro sukerojusias ir pražydusias garšvas.
Liucija užmovė ant mažojo pirštelio didžiulę raudoną uogą. Kaip Liusytė – nusišypsojo ir akimirkai pasijuto laiminga. Akimirkai. Pati tuoj išsigando to šventvagišos emocijos kibirkštėlės, nubraukė neatsargią šypseną. Vėl pradėjo lyg iš niekur augt kaltės jausmas – tas nuolatinis, kasdienis jos gyvenimo palydovas. Kartais nepakeliamai skaudus, kartais tik įkyriai maudžiantis. Bet nepaliekantis Liucijos nė akimirkai. Kada ji pirmą kartą suklydo? Kodėl ji tiek klydo?
Pijų ji augino viena. Viena pati – kaip sakydavo. Ir dirbo. Daug dirbo – reikėjo pinigų, reikėjo namų. Reikėjo rengt ir maitint mažąjį. Glaudėsi virtuvėje pas draugus – kiek gi taip gyvensi. Pijus lankė savaitinį lopšelį – mažius dar visai. Ir kai tik išmoko dorai vaikščioti – iškart bėgo. Bėgo ne namo, namų jie neturėjo. Bėgo ieškot mamos. Auklėtojos jį rasdavo vis toj pačioj autobuso stotelėj, parsivesdvo. Liucijai net nebeskambindavo. Liucija dirbo. Dieną vienoj ligoninėj, naktį - budėjimas kitoj. Seneliai vis prašė – atvežk Pijuką, auginsim. Tu užaugai, ir mažą užauginsim. Bet Liucija negalėjo. Ji negalėjo būti silpna, nenorėjo parodyti, kad jai nepasisekė. Jai, mažajai senelio Liusytei juk viskas gerai, atvažiuos su anūku, kai turės ką papasakot, kai galės ir senelius parsivežt į savo namus. Ne, Pijaus piršteliai nenešiojo avietinių kepurių. Pijus bėgdavo ieškot mamos.
Tas budėjimas buvo labai sunkus. Sunkus kaip reta. Berniuką į reanimaciją atvežė vėlai vakare. Vaikiai nutarė tamsoj išsimaudyti kiemo tvenkinyje, vienas gal išsigando, gal paslydo – nepasakys. Jis skendo, o draugas gelbėjo. Ištempė, gaivino kaip mokėjo, kvietė pagalbą. Atvežė į rajono ligoninę. Jai Liucijai. Visą kelią gaivintą, bet be širdies veiklos. O vyzdžiai siauri. Nekvėpuojantis, baltas, šlapiais sulipusias plaukais, be sustojimo masažuojama krūtine, gal jau sulaužytais šonkauliukais. Šviesiaplaukis dešimtmetis garbanius. “Dieve, kaip mano Pijus”, - persmelkė. Liucija perėmė gaivinimą. Viena elektros iškrova, masažas, kartoja iškrovą, masažas. Adrenalinas. Iškrova... Širdutė tyli, elektrokardiografe linija. Ir taip be galo. Jau kada kolegos sakė – baik, beviltiška, konstatuojam mirtį. Jau viršyti visi algoritmų laikai. Širdutė tyli. Bet vyzdžiai. Vyzdžiai siauri! Ir Liucija laimėjo. Ji užvedė vaikio širdelę.
O visą tą laiką ant stalo skambėjo mobilusis telefonas. Tiems laikams dar reta brangenybė, nupirkta, kad Liucija galėtų pasiekti namie paliktą Pijų. Savuose namuose. Liucija jo negirdėjo, nepamatė daugybės praleistų skambučių, nepažiūrėjo į žinutes. Skyriuje buvo euforija dėl išgelbėto berniuko. Ir iki pat ryto dar reikėjo daugybės darbo ir pastangų, kad tas vaikis išgyventų.
Tik ryte telefone Liucija rado vienintelę žinutę – “Mama, tu kur... ”
Grįžusi namo ji sūnui nepapasakojo apie naktinį darbą. Nepasakojo niekada – jautė, kad Pijus jo nekenčia, nenorėjo dar labiau skaudinti. O Pijus darėsi vis uždaresnis. Ir jis nieko nepasakojo. Jis tik piešė. Piešė ir piešė – sąsiuviniuose, bloknotuose, lapeliuose. Juodu pieštuku. Kartą Liucija rado prirašytą lapą. Vienas ir tas pats tekstas, vis tie patys žodžiai įvairiu šriftu:
NORĖJAU PARAŠYTI MAMAI, KAD NEGRĮŠIU
NORĖJAU PARAŠYTI MAMAI, KAD NEGRĮŠIU
NORĖJAU PARAŠYTI MAMAI, KAD NEGRĮŠIU
Tada Liucija pirmą kartą išsigando. Labai išsigando. Išsigando kažkokios baisios nuojautos, kad vaikas bėga. Dabar jau nuo jos. Nuo mamos.
Bet ji toliau dirbo. Neįstengė iššokti iš to voverės rato. Ir kai per televizijos laidą „Lietuvos garbė“ rodė jos išgelbėtą berniuką ir draugui gelbėtojui dovanojo fotoaparatą – pasistengė, kad Pijus tos laidos nematytų. Liucijai kažkodėl buvo gėda.
Kada ji vėl suklydo? Gal tada, kai vis gi reikėjo pasikalbėti su jaunesne kolege? Gal dar nebuvo vėlu? Tuomet, kai Liucija jau skolinosi iš visų pinigus. Jau niekas nebenorėjo skolinti, tik ta viena dar neatsisakydavo. Ir kartą, atsiimdama grąžinamus pinigus, ji pažiūrėjo į akis ir paklausė:
-Daktare jūs bėdoj. Papasakokit, gal galim padėt?
Bet ne, ji negalėjo papasakot. Ką ji galėjo pasakyt tai jaunai daktarei, kuri augino sveikus, laimingus, puikius berniukus. Ar ji galėjo pasakyt, kad jos Pijus jau išnešė iš namų beveik viską vertingesnio ir pardavė už dozę? Kad buvo veik mirtinai sumuštas už skolas ir kad ji, Liucija, prašo kolegų pinigų ne naujam drabužiui ir net ne maistui, o atidavinėja tas skolas, kad jos vaiko visai neužmuštų. Ir ji dirbo dirbo dirbo. Liucija dirbo turbūt visuose Lietuvos rajonuose. Automobilio jau nebeturėjo, prisitaikydavo prie skubančių su ligoniais greitųjų pagalbų ir pervažiuodavo iš ligoninės į ligoninę. Arba atobusu. Liucija svajojo uždirbti tiek pinigų, kad galėtų gydyt Pijų pačioj geriausioj priklausomybių klinikoj.
Į reanimaciją Pijų atvežė, kai jau pasibaigė Liucijos pamaina. Be gyvybės ženklų. Perdozavo.
Liucija net negalėjo pagalvot, kad kolegos jo neišgelbės. Ji tos minties neprileido artyn, užsitvėrė visomis pasąmonės ir nepamatuoto tikėjimo užtvaromis. Išgelbės - jie juk žino ką daryti. Ji ir pati kiek kartų gelbėjo. Jie moka. Ji stovėjo už reanimacijos durų ir tikėjo. Tik tiek. Pas Pijų Liucijos neleido.
Kolegos jos vaiko neišgelbėjo. Jie nebuvo nekalti.
Ir Pijus neperdozavo - Liucija jautė. Jis galų gale pabėgo.
****
-Baba, baba! Aš nubudau!
-Eikš, Aduli. Duok iškelsiu tave iš lovytės. Eisim aviečių?
Liucija vedasi keturmetį bamblį už daržinės, į avietyną. Atsargiai, kad nesusibraižytų kojyčių į peraugusias garšvas, kad neišsidilgintų.
Jie renka uogas. Tas dideles, sveikas, saldžias. Kaip raudonas saules. Liucija nuskina pačią gražiausią
-Žiūrėk, Aduli – nykštuko kepurė. Duokš pirštelį.
Du kepurėti nykštukai žaidžia – mažas ir didelis. Pirštelių spektaklis. Uogų pilnas avietynas už daržinės. Po to Liucija suvalgo Ado nykštuko kepurę, o vaikas – jos avietę. Negi, kaip kadaide?
Liucijai atrodė, kad ji jau padarė visas savo gyvenimo klaidas. Pačias baisiausias. Viskas, ji nebeturėjo teisės klysti. Ir būtent tą dieną buvo teisingiausias jos sprendimas. Tą dieną, kai į namus pasibeldė Asta. Kažkokia Asta, vedina keturmečiu bambliu.
-Čia Pijaus Adas, - pasakė, - pasaugokit.
Ji dar paprašė pinigų. Paskolinti - atiduos, kai susitvarkys. Liucija matė, kad jai blogai, kad turbūt reikia kitokios pagalbos. Ir matė, kad Asta pagalbos dar nepriims. O Adas pasiliko. Adulis. Ir visai nesvarbu, ar jis tikrai Pijaus.
Liucija išėjo į išankstinę pensiją ir išvažiavo į sodybą. Jiems visko užteks – ji nebegali daugiau klysti. Ji juk turi avietinę nykštuko kepurę ant paties mažojo pirštelio galiuko.