Kad viduje išaugintų Getsemanės sodą jo kančiai. /pianissimo/

Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija. Kaip lelija tarp erškėčių –
mano mylimoji …Kaip obelis tarp miško medžių – mano mylimasis …
Kaip smagu sėdėti jo paūksmėje, ir jo vaisiai man saldūs.
Mane jis įvedė į pokylio menę, ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.  / Gg2, 1/

  Karalius Liudvikas buvo sukrėstas savo artimiausios meilužės, prie kurios ilgą laiką buvo prisirišęs, elgesio. Kažkas ne taip, jautė jis. „Kas aš esu... kas vyksta su manimi – nenustojo savęs klausti monarchas. Nė viena moteris nebuvo manęs taip užvaldžiusi. “ Dvaro gyvenimas virė meilės scenomis, aistrų tenkinimo malonumais, ištikimybė buvo laikoma veikiau yda, o ne dorybe. Naktį jis blaškėsi, kaip tada, miško trobelėje, kai jį gydė švelni nepažįstamoji. Jį pažadino naktinis košmaras. Luji regėjo sapną, kuriame jį aplankė miręs tėvas, Liudvikas XIII. Jis neteko jo anksti, dar būdamas visiškai  vaikas. Jautė tėvui ilgesį, ir ne tik tai. Jis matė jį besišypsantį. Rodė kažkokius ženklus, tačiau greit tėvo veidas virto madam Montespan pykčio perkreiptu veidu. Liudvikas gynėsi, norėjo pabėgti, girdėjo per miegus, kaip jis garsiai šaukėsi Rozaly. Pabudo visas išpiltas šalto prakaito, ant grindų. Tai įspėjimo ženklas. Nuo ko norėjo apsaugoti ši tėvo vizija?
Luji gimė iš karaliaus Liudvikas XIII ir Ispanijos princesės Onos Austrijetės santuokos. Tai buvo nelaiminga santuoka. Niurus ir užsidaręs Liudvikas XIII buvo neatidus, net šiurkštus, Europos gražuolei, Ispanijos princesei. Nuo mažens mušamas, nepatyręs motinos meilės, užaugęs jis vengė moterų, tačiau dvi moterys vis tik dominavo jo jausmuose – tai guvernantė  madam Mongle ir hercogienei de Chevreuse. Luji, priešingai, - turėjo daug meilužių, gal todėl, kad jam taip pat trūko motinos meilės ir švelnumo, nes Ona Austrė visą savo dėmesį skyrė vyrams.
Po kelių dienų Liudvikui atnešė laišką, kuriame buvo parašyta, jog kunigaikštis Henris de Charles su dukrą išvyksta iš Prancūzijos. Karalius pareikalavo tuoj susitikti su kunigaikštyte. Jis troško šios švelnios būtybės. Nepaaiškinamų jausmų užvaldytas, jautė, kad ši mergina jam kažką reiškia, nors jis negali jos turėti, kaip įprasta lig šiol buvo karaliui. Vadovautis savo taisykle – „tai yra teisėta, nes aš to noriu“-  jis nebegalėjo. Luji pasikeitė, jame įvyko kažkoks lūžis. Išnyko arogancija, manieros sušvelnėjo. Po to, kai buvo suimtas mesje Giborgas (abatas Etjenas), rengęs maginius ritualus, aukojant naujagimių kraują, ir sudeginti ant laužo visi tie, kurie buvo susieti su juodąja magija, o madam  de Montespan ištremta, Luji pajuto palengvėjimą ir išsilaisvinimą. Jis ėmėsi stiprinti šalies katalikų bažnyčią, apribojo protestantų teises, buvo uždrausti būrimai, raganavimai, laboratorijos su neaiškių preparatų gamyba, ir visa kitą, kas prieštaravo katalikų bažnyčiai.
Netrukus po to karalius gavo laišką. Jis kvepėjo, - ten buvo sudžiūvę bazilikų lapeliai. Jame nurodyta susitikimo vieta, pasimatymas d‘Use pilyje su kunigaikštyte de Rozaly prieš jai išvykstant. Karalius suvirpėjo. Sekančios dienos popietę jis išsiruošė su grafu Vo le Vikontu į kelionę, be jokios palydos. Vakarop jie atvyko į nuošalią pilį, ten karalių pasitiko tarnas ir tyliai įvedė į ištaigią menę. Prašė palaukti, kol pasirodys jaunoji dama. Karaliaus širdis daužėsi - pagaliau pamatys ją, išsvajotą, ir ką pasakys. Nors jis laikėsi oriai, būdingai jo karališkai didenybei, tačiau jautėsi visišku jaunuoliu, pirmą kartą atėjusiu į pasimatymą.
- Rozaly, -  sušuko jis, besiklaupiančiai prieš jį, merginai.
- Mon sheri, - sušnibždėjo ji.
- Kodėl jūs paliekate mane, mon amour? - Jis bučiavo jai rankas, mėgaudamasis jos jauduliu,  gaiviu kvėpavimu.
– Aš negaliu, mano karaliau, mano tėvas... dar vaikystėje... aš susižiedavusi... Jūsų didenybė, jūs turite karalienę... jūs vedęs...
Karalius norėjo pasakyti - „tai nieko nereiškia, aš įsakau, jūs būsite mano“ - bet negalėjo to padaryti. Jis pirmą kartą pajuto, kad šį kartą jo valdovo teisės, valdžia ir galios nebeveikia. Kažkas jam neleido, ir tas kažkas, jis net nežinojo kas, galingesnis už jo valią.
- Aš dėkingas apvaizdai, jūs... ir jūsų tėvas  išgelbėjote mane... bet aš myliu jus, Rozaly, tu es mon amour. 
  -  Jūs visada būsite mano karalius, jūsų meilė lydės mane, kito nebus ... mon dieu... niekada.
Jis bučiavo jos plaukus, rankas, pirštų galiukus, jie džiaugėsi artuma iki paryčių, kol nepasibeldė grafas, - jau laikas. Liudvikas prisiminė sapną. Tėvas savo gyvenime mylėjo tik dvi moteris, platoniškai, tai jo dvasia veikė dabar jį. Liudvikas taip mylėjo šią moterį, kad negalėjo to jausmo suteršti kūniškai. Jie buvo laimingi.
Liudvikas Saulė, išdidusis, nepalenkiamasis, kentėjo dėl išsiskyrimo su mylimąja, nors jautė, kad būtent taip yra geriau. Tai buvo jo Getsemanės sodo kančios. Dėl šios kančios jis su magišku įkvėpimu paniro į užsitęsusią Versalio statybą. Buvo sukviesti geriausi pasaulio architektai, inžinieriai. Tai buvo didžiausi sodai Europoje, kupini staigmenų - jų fontanai, bosketai, užpildyti skulptūriniais kūriniais, teikė didingumo. Pagrindinis sodų komplekso simbolis buvo Saulė.  Kompleksas išdėstytas pagal saulės tekėjimo kryptį: ryto metu saulė apšvietė Šlovės kiemą, kirto rūmus, kad apšviestų karaliaus miegamąjį, kur vykdavo rytinė prisikėlimo ceremonija. Sode vyravo ypatinga rožių rūšis, pavadinta Rozaly, auganti centre, priešais rūmus.
Niekam daugiau nebuvo leista Liudviko XIV dvare naudoti bazilikų, šių karališkų augalų. Jis visada nešiojosi su savimi keletą jo lapelių. Taip buvo saugojamas intymus ryšys tarp karaliaus ir jo mylimosios. Šios žolelės visada priminė Jos kvapą. Taip jis troško išsaugoti nekaltos, tyros  ir niekuo nesuvaržytos meilės prisiminimą.
„Tu esi Šarono gėlė -  ženklas viršum tavęs mano meilė“.