Gyvenau lyg rūke. Aihara

Nepatiko man tas vyras iš pirmo žvilgsnio. Kažkuo atgrasus pasirodė. Kažkas negero buvo jo  akyse - pernelyg pasitikintis, veikiau, įžūlus. Šypsena nenuoširdi, savimi patenkinto narcizo. Tačiau, savo tikslų siekė su nepalenkiamu užsispyrimu. Net nesupratau, kokiomis manipuliacijomis jis sugebėjo įsibrauti į mano tvirtovę - mano namus. Bet faktas-atsidūrė mano bute, kažkokiu būdu primetęs man savo norus.

  Gyvenau, lyg rūke. Tirštame, klampiame, tarsi supančiota, negalinti išnirti iš miglos. Psichologinis smurtas, patyčios, net grasinimai. Barnius girdėjo kaimynai, dirsčiojo keistais žvilgsniais. Bandymai kalbėtis gražiuoju atsimušdavo lyg žirniai į sieną, skandalai irgi buvo bevaisiai. Jis arba gražiai atsikirsdavo, arba grėsmingu balsu, versdamas mane krūptelėti ir susigūžti.. Supratau – poveikio priemonių nėra. Jis darys tik tai, ką pats norės daryti. Jaučiausi bejėgė, pasimetusi, nerandanti išeities. O išeitį būtinai reikėjo rasti, nes pajutau, kad kyla noras jį užmušti, kad galiu nesusivaldyti.

  Tą vakarą kivirčo metu sugavau keistą veido išraišką, kai kietu balsu ramiai pažadėjau, -
  -Žinok, tu už viską sumokėsi...
Jis atšlijo, akyse šmėstelėjo baimė. Tiesiog – baimė. Netaręs nė žodžio, nuslimpino miegoti. Likusi viena, pradėjau kurti planus, kaip padaryti, kad pats panorėtų dingti. Kad turėtų daug nemalonumų, ir niekada nebenorėtų ne tik mane persekioti, bet ir prisiminti. Ką nors tokio originalaus… O man kad būtų linksma... Atmetusi daug minčių, pasirinkau planą „Savižudybė”. Buvo įdomu sužinoti, pamatyti, kaip jis elgsis, aptikęs mano „lavoną“. Kaip padaryti inscenizaciją žinojau iš brolio pasakojimų, kad jo klasiokai yra taip pakraupinę savo tėvus. Viską labai detaliai apsvarsčiau, iki menkiausių smulkmenų. Planas turėjo suveikti, kuo toliau, tuo labiau jis man patiko.


Pirmiausia iš sąskaitos nusiėmiau visus pinigus Man jų reikės, o tyrimo metu gali būti svarbiu įkalčiu...

  Išaušo savo užmačios įgyvendinimo rytas. Saulė siuntė savo spindulius gatvėmis skubantiems žmonėms. Pluoštelis ryškios šviesos nusidriekė mano buto koridoriumi. Tai mano spindintis takas... Išsilaisvinimo takas...
  Laiko turėjau į valias, žinojau kada jis grįš. Paskambinau broliui, -
  -Sveikas. Reikia pagalbos. Po darbo atvažiuok pakeisti durų spynos. Būk geras. Labai reikia šiandien.
  - Labas. Gerai, pakeisiu. Seniai reikėjo. Gal draugų pakviesti, kad dar ir šonus jam atvanotų? Gerų  manierų pamokytų...
- Nereikia jam tų šonkaulių lankstyti. Užteks, kad nebegalės užeiti.
-Šaunuolė, apsisprendei... Reikėjo į policiją kreiptis.
-Su policija, su visokia teisėsauga ilgas ir keblus reikalas.
Iš anksto pasirūpinau, kad veiksmo metu neturėtume mobiliųjų telefonų.  Jie būtų sugadinę tokią genialią mintį. Jo išmanųjį buvau išmaniai pakrapščius adatėle, savo paslėpus ir pamelavus, kad pamečiau. Labai jau įkyrėjo kontrolė telefonu. Prie laidinio telefono aparato padėjau didžiosiomis raidėmis padrikai pakeverzotą raštelį „ MAN VISKAS MIRTINAI NUSIBODO.. “ Telefono kištuką ištraukiau iš lizdo, kad nebūtų kontakto, bet nebūtų pastebima.
„Štai taip tau. Neprisiskambinsi nei greitajai, nei policijai“- piktdžiugiškai pagalvojau.
Virtų raudonųjų burokėlių nuoviras, sumaišytas su kečiupu buvo paruoštas iš anksto. Vizualiai nelabai skyrėsi nuo kraujo. Užkimšau vonią, supyliau, kiek, mano manymu,  turėtų pritekėti persipjovus venas. Laiko jau buvo likę nedaug... Paskutiniai pasiruošimai... Perlaužtą skutimosi peiliuką įspaudžiau į odą,, dar pritvirtinau lipnia juostele, aptepiau pomidorų tyre... Viskas gerai, viskas panašu į tiesą... Su rūbais ir basutėmis atsigulu vonioje. Svarbiausia, kad nenutiktų ko nors nenumatyto…
Kol kas viskas pagal planą. Netrukus barkšteli rakinama spyna... Jis, praeidamas piktai stumteli paliktas praviras vonios duris, nuslenka į kambarį... Kažką sumurma, aptikęs atsisveikinimo raštelį... Po kelių akimirkų prasiveria vonios durys. Iš koridoriaus sklinda blausi šviesa, neaiškiai.
                                                                                                                                                                                                                         

matosi vonia su lavonu…Niekšas net šviesą pamiršta užsidegti. Stveria mane už rankos, paleidžia. Ranka dunksteli į vonios dugną... Jaučiu prie kaktos pridėtą delną…
  -Dar šilta, dar gyva... Kvaiša, ką padarei…
Girdžiu, kaip mėgina skambinti telefonu. Šaukia, -
  -Skambink blet! Blet, skambink!,,,
Nesuprantu, rėkia sau ar telefonui.
Man darosi vis juokingiau. Bet turiu sunerimti, nes išgirstu, kad, išbėgęs į laiptinę mėgina prisikviesti kaimynus. To nebuvau numačius. Laimei, niekas neatidaro durų.
Galiausiai išgirstu laukųjų durų trinktelėjimą. Laiko nedaug, tai paskubomis lipu iš vonios, greitai nuplaunu  ir išsausinu vonią ir neriu per duris.  Gretimame kieme iš anksto pastačiusi automobilį, bet smalsumas ima viršų. Nors žinau, kad rizikuoju, neatsispiriu pagundai. Įsitaisau laiptinėje ir per langelį stebiu veiksmą. 
Atskuba greitoji pagalba, atlekia policijos pareigūnai, privažiuoja ir brolis. Visi nedelsdami bėga į namą. Greitai vėl pasirodo kieme, sutrikę skėsčioja rankomis.
Brolis kimba į atlapus kaltininkui.
- Kur paslėpei mano sesers lavoną?!
Ilgiau delsti negalima, skubu prie automobilio ir įsilieju į gatve judantį srautą.
Pavyko!
Laisva, širdis nustoja pašėlusiai plakti. Dar turiu atlikti paskutinį reikalą - įspėti brolį. Nevalia palikti jo iš proto varančioje nežinoje. Pašto dėžutėje palieku atsisveikinimo laišką.
„ Man viskas gerai. Nesirūpink. Tik, laikyk liežuvį už dantų. Pameni, pasakojai, kaip klasiokai šiurpindavo savo tėvus…. Ačiū už pagalbą. Išvažiuoju. Nežinau, kada grįšiu. Skambinsiu. “


Nežinau, kur važiuoju... Kur akys veda.  Vakarėja, par dieną įkaitintas asfaltas marginamas medžių šešėlių dryžiais. Žinau, kad ir mano kelyje bus visko... Tačiau, išsivadavau iš gyvenimo lyg rūke. Monotoniškai šnara automobilio, vežančio į ateitį, padangos...