Kai šneka žuvys

Kai nusenka vanduo ir mėnulis pro obelis teka,
Žvilgsniu glostai žvaigždes lyg rūke pasinėręs į tylą,
Mano mažas žmogau,  aš parodau tau vienišą taką,
Net ir žuvys delčioj raganėja ir gosliai prabyla.

Būk tamsoj su manim, aš medum tavo lūpas laižysiu,
Truks šešėliai nakty, piligrimams išėjus į kelią,
Vėl balta lelija tau daržely lelijų pražysiu,
Nesakysiu — pareik, man tamsoj šitą vakarą gelia.

Mano mažas žmogau, mes ne taip ir ne ten susitikom,
Niekada nežinai, lubinai šalia kelio pražįsta,
Kai išglostę medžius ten pavargėliais nerimo  likom,
Vėjo šuorai lengvai iššukavo išvarpė ten ryžtą.

Kai nusenka vanduo ir mėnulis pro obelis teka,
Žvilgsniu glostai žvaigždes lyg rūke pasinėręs į tylą,
Supas lūgnės tamsoj, vėl išeisim į vėtrungių taką,
Ten tik  žuvys tyloj vėl graudžiai naktyje neprabyla.