Pavėsio sriubytė su bazilikais karaliui. Dirbtuvės. Pavėlintas įkvėpimas

XVII a Prancūziją krėtė politinis ir ekonominis karštdrugys. Šalis, alinama Liudviko XIV absoliučios monarchijos ambicingų karų su kaimyninėmis šalimis,
siekiant dominuoti visoje Europoje, išgyveno nerimastingas dienas. Didinga karališko dvaro prabanga, muzikos, šokių festivaliai, madų šou, iškilios puotos
vis labiau tuštino valstybės iždą, skurdino žmones. Deja, karaliui rūpėjo kiti dalykai.
      Jaunas Luji mėgo moteris. Kartais jis mėgo pabėgti nuo dvaro prabangos, freilinų ir didikų meilikavimų į gamtą. Мedžiojimas Versalio miškuose
toli nuo Paryžiaus grąžindavo jam gebėjimą žavėtis natūraliais dalykais. Čia jis galėdavo praleisti ištisą dieną atitrūkęs nuo dvaro palydos.
Versalio miškai buvo gūdūs. Tarp Minjeros tvenkinių ir Bjevre upės žemupio driekėsi žali landšafto plotai.
Kartą karalius, besivydamas elnią, pasiklydo, nutolo nuo skalikų lojimų garsų, žmonių šūkavimų. Atsidūręs visiškoje miškų tyloje,
tik jo žirgo nerimastingas prunkštimas ir kanopų kaukšėjimas, tolinantis nuo dvariškių būrio, vertė jį sunerimti, kol nepajuto smūgį ir visišką
panirimą į tamsą. Pabudo kažkur medinėje iš rastų surestoje miško trobelėje. Aplink buvo švaru, dvelkė žolynais, miško kerpėm.
Tada jis pamatė ją. Ji stovėjo kaip dieviška statula, rankose laikė dubenį su vandeniu. Prie jos kūno laisvai prigludusi drobinė palaidinė
negalėjo paslėpti gležnų, bet tvirtų rankų, plono liemens ir akiplėšiškai pūpsančių neklusnių krūtų.
Ji grakščiai pakreipė galvą, linktelėjo ir priklaupusi paklausė:
    -  Kaip jaučiatės, jūsų didenybe?
    -  Kur aš? - pralemeno, nepažindama savo balso jo karališkoji didybė, skausmingai suraukusi antakius nuo ūžimo galvoje.
    - Jūs medkirčio trobelėj, jums reikalinga pagalba, jūs sutrenkėt galvą ir nukritote nuo arklio, tikriausiai, tankmėje kliudėte šaką.
    - Kur mano palyda, kur arklys, turiu joti..
    - Jūsų šviesybe, jus negalite... jūsų koja sužeista ... kol nesustiprėsit, jūs negalit...
Po velniais, ar tai aš, bejėgis, turiu būti šios žavios būtybės nelaisvėje, - mąstė Luji. Moterys mane matė stiprų ir didingą, o ne apgailėtiną,
kaip dabar mato ši prastuolė. Jo galvoje sukosi prieštaringos mintys, jam buvo pikta ir gėda dėl savo bejėgystės, susitaršiusių plaukų
ir prakaituotų rūbų. Kodėl manęs niekas neieško, nenugabena i rūmus?
Išdidusis Luji patyrė didžiulį nepatogumą, kokį tik gali patirti nelaimėlis, įpratęs prie prabangos, aplinkinių dėmesio ir atsidūręs
visiškame diskomforte. Jis pajudėjo, staigiai norėdamas pakilti, ir prarado sąmonę. Sekančią dieną jo puikioji fėja stovėjo šalia,
nenuleisdama nuo jo akių.
  - Kuo tu vardu? – tyliai pralemeno Luji.
  - Rozali, - atsakė fėja  ir nuraudo. Puodelis su kažkokiu paslaptingu gėrimu jos rankose suvirpėjo, ir keli lašai ištyško ant prijuostės.
  - Aš renku miško žoleles, jūs pagysit, jūsų šviesybe.
Ji spaudinėjo jo suglebusius pirštus, glostė nusvirusias rankas, girdė tirštu gėrimu, nuo kurio jam po truputį grįžo jėgos.
Jis jautė jos kūno kvapą ir nesuprato, ar nuo jos kvapo ar nuo to gėrimo jam svaigo galva.
Dar sekančią dieną pasigirdo jojančių raitelių  garsai, karietos bildesys. Pasirodė rūmų dvariškiai Ir karalius buvo išgabentas.
Su juo kartu buvo paimta ir medkirčio dukra. Taip pageidavo karalius.
-  Bet mano tėvas, mano tėvas ... - lemeno išsigandusi mergina, tik niekas jos neklausė.
 
Liudvikas sveiko. Po kelių savaičių jis atsigavo ir panoro susitikti su savo romantiška miško fėja.
Jis ilgėjosi jos kaip nuostabaus sapno, iš kurio netroško prabusti. Kai į jo miegamąjį įvedė jauną moterį, jis ilgai žvelgė į ją.
Tai nebuvo ta, kurią jis matė tada miško trobelėje. Jos išvaizda buvo perkeista. Ji daugiau panašėjo į rafinuotą dvaro freiliną.
Kažkada nevaržomos kūno formos dabar buvo suveržtos prabangios suknelės, o krūtinė kilnojosi kaskart įkvepiant orą.
Jos plaukai, tie nuostabūs plaukai, kurie taip natūraliai apkrisdavo pečius buvo surišti į aukštą kuodą.
      Ji žvelgė liūdnai į savo karalių ir nedrįso pratarti nė žodžio.