Garšva. Gauta iš Antano. Dirbtuvės 2. ( pianissimo)

GARŠVA. GAUTA IŠ ANTANO

    Kristijonas, mintyse išsišiepęs iki ausų,  paglostė savo plačią krūtinę, kumščiu padaužė per tobulų grotelių formas įgaunantį pilvo presą.
    “Gerulis, - su pasitenkinimu pagalvojo, - iki rudens būsiu modeliukas”.
Sporto klubas, kurį jis pasirinko, buvo vertas visų investicijų.  Ten beveik nesimatė paprastų brutalių “kačiokų”, o vien tik kūno intelektualai. Ir jis – Kristijonas. Žinoma,  be Kristijono užsispyrimo ir prakaito rezultatas toks nebūtų, bet savo darė ir genai. Taip, genai buvo garantuoti – Garšvos. “Iš dviračio niekada neprisportuosi ferari“ – tai buvo jo mėgiama frazė.
  Rytas buvo nuostabus, po ankstyvos treniruotės Kristis lengva ristele bėgo namų link – tai toks lyg lengvas išėjimas iš treniruotės režimo. Žinoma, ryto malonumo vos nesugadino jo jaunėlis brolis – beviltiškumo ir bevališkumo įsikūnijimas. Tik išėjus iš  savo kambario, pro atviras brolio irštvos duris į Kristijoną įsispoksojo raudona pižama apvikltas užpakalis. Taip – užpakalis tiesiog su priekaištu spoksojo į Kristį. Paulius miegojo kaip visad be tvarkos – pagalvė ant grindų, paklodė susukta į gniužulą ir nuspirta į lovos kampą, viena koja rėmėsi į grindis, kita buvo pakišta po savim – tiesiog miego akrobatika. Ir dar ta kvaila raudona pižama.  Kažkodėl tas kasrytinis brolio irštvos vaizdas varė Kristijonui įniršį. Kažkas gilumoje kuždėjo, kad tai paprastasis pavydas -pavydas atsipalaidavimo, laisvės ir nebaudžiamo neatsakingumo – bet vaikinas kruopščiai rovė tas nedrąsiai  besikalančias  mintis, šypsojosi veidrodžiui ir ristele bėgo į sporto klubą, o po treniruotės atgal. Pilnas gerojo testosterono, kuris ir poilsio metu augino raumenis bei kėlė nuotaiką.  O, jis dar parodys!
  Iki rugsėjo buvo dar visas mėnuo, o po to  - naujas gyvenimo puslapis. Ne, tai bus naujas lapas, naujas etapas. Naujas jo gyvenimas – jis, Kristis – grupės alfa patinas. Universiteto alfa patinas. Na tiek to – informatikos fakulteto. Su protu ir žiniomis viskas gerai, pakalbėt jis moka. Liko tik ištobulinti kūną. Jis sugriaus tą mitą, kad “aitišnikai”  - tai krūtine suaugę su kompiuteriu, per dioptrijas nematantys toliau savo nosies, riebaluotais plaukais belyčiai kūtvėlos.
  “Sveiki, aš Kristis Garšva”- jis išdidžiai įeis į auditoriją. Ne, taip netinka, kažkaip nesolidu. Jis įeis su kostiumu. Būtinai su kostiumu, švarkas bus prasegtas, pro lengvus satininius marškinius nežymiai persišvies plati treniruota krūtinė. Kaklaraiščio nereikia. Arba ne  - bus žaismingas kaklaraištis ir  prasegti marškiniai, mazgas atsainiai paleistas žemyn. Arba ne, geriau nereikia.
  “Kristijonas. Garšva. Viskas gauta iš Antano“,  - taip bus geriau. Solidu ir su paslaptim. Na, Antanas tai jo tėvas. Ir senelis Antanas – Garšvų genai. Beveik legendiniai. Genų neišmyši. Šito, žinoma jis nesakys. Gal tik kada vėliau, kai dominuojanti padėtis jau bus įtvirtinta.
  Kristis mėgo pasišnekėti su savimi. Tai tai geriausias pašnekovas – protingas, lojalus.  Galima su savimi ir pasiginčyti, žinoma, bet paprastai konsensusas randamas lengvai, nepavykus monologui ar dialogui, galima jį pakartoti, patobulinti. O jau kai reiks pateikti save – sublizgėti iškalba.
  Kažin, kiek kurse bus merginų?  Tas klausimas buvo gana aktualus, nes būt alfa vaikinų tarpe gal ir “kietai”, bet tikrai ne tas tobulasis galutinis tikslas. O kad gyvenime viskas turi būti tobula – Kristijonas neabejojo.  Tobulas protas, iškalba, tobulas muzikinis skonis (šituo Kristijonas neabejojo, jis klausė tik geros muzikos), tobulas kūnas, tobulai tinkanti apranga. Ir reikia pabrėžti  - brendai ir kaina čia nesvarbu. Svarbu – stiliukas. Dar gerai  turėti patrauklų ir originalų hobį. Haiku bei kompiuterinės muzikos kūrimas čia tiko idealiai.
  Tad grįžkim prie merginų – ar jų bus daug, Kristijonui buvo labai aktualus klausimas. Jei kelios – užkariaut pačią šauniausią (o kad merginos bus pačios pačios, Kristis neabejojo), žinoma  bus iššūkis, bet rezultatas saldus, o jei merginų daugiau – užduotis paprastesnė, bet būsima pergalė ne tokia glostanti. Na, šito jau neparepetuosi, matys vietoj – juk jis improvizacijų meistras.
  Žodžiu – Kristijonas Garšva buvo beveik tobulas. Trūko nedaug ir su tuo buvo nuosekliai dirbama. Galų  gale Kristis gi suprato – tobulėjimas – tai procesas, tai darbas, režimas, drausmė. Jis buvo teisingame kelyje. Toks visas tobulai teisingas jis sulaukė ir rugsėjo. Universitetas  laukė jo visomis atviromis durimis. Koridoriuose, klasėse šurmuliavo jaunimas. Kas garsiau grupelėse, kas tyliai ramstė palanges. Visi tokie jauni, šaunūs, svarbūs. Kristijonas buvo pakilime. Jis matė ir jautė – atrodo npriekaištingai, nuo jo švelniai dvelkė tokiai dienai tinkančiais kvepalais. Vis gi be kaklaraiščio – laisvumo įvaizdis. Jis drąsiai, laisvai ir kiek įžūliai įėjo į savo klasę. Apžvelgė susirinkusius – trys merginos ir kažkiek daugiau (jau ir neskaičiavo, nesvarbu) vaikinų. “ Lygis”, - greit įvertino. Visos merginos buvo apsėdusios stalą prie lango, kikeno, kvatojo ir kiekviena stengėsi atkreipti į save dėmesį. Rugsėjo pirmosios spektaklis.
  - Kristojonas, Garšva, viskas iš Antano, - plačiai ir akinančiai nusišypsojo.
  Merginos nutilo, atsisuko. Kažkuri linktelėjo, kažkuri prisistatė Austėja. Ir tada jos nusisuko, sukikeno ir toliau tęsė savo atvirą koketavimą. Kristijonas apstulbęs neteko žado – tai buvo nerepetuota, Netikėta ir nenumatyta.
- Garšva, nuo Antano, - nei iš šio nei iš to ir visai be reikalo pakartojo. Bet niekas nebeatsisuko.
Ir tada Kristijonas už stalo pamatė jį - apsėstą merginų iš visų pusių. Taip, jį – Jokūbą. Tą storkį nevykėlį Jokūbą. Iš B klasės. Net padoriai nenusikirpusį, tuo pačiu raštuotu megztiniu. Ir kaip visad  - merginų apsupty. Jokūbas jautėsi laisvai, labai nesubtiliai gestikuliavo. Ir kelnės visai nederėjo prie to raštuoto megztinio. Bet  apsuptas koketuojnčių merginų buvo jis.  Storkis.
  “Nieko, dirbsim, bus reikalų, mes dar pažiūrėsim”, - greit šmėstelėjo Kristijonui. Bet kažkodėl prieš akis iškilo kasrytinis brolio irštvos vaizdas – tas nerūpestingas raudona pižama apvilktas užpakalis, sukuista patalynė ir neįtikėtina miego akrobatika. Laisvė, visiškas bevališkumas ir nulis atsakomybės. Ir kažkoks neaiškus negeras pavydas persmelkė Kristį. Kažkoks tiesos spindulys, kurį užgesinti einamom priemonėm jau nebepavyko. Tas keistas jausmas nugulė ir akivaizdžiai pradėjo keroti, griaudamas visą Kristijono pasaulį.  Visą jo tobulumą.
    Irštva.