Suoliukas. Iš ciklo daiktai

Parke  rūkas. Toks tirštas, šaltas. Jau beveik rudeninis. Žengi, lyg į pieną. Ir iš to balto, beveik nepermatomo žemės patalo, lyg iš niekur išnyra ir stiebiasi medžių kamienai - tokie nenusakomai baugūs ir fantasmagoriški. Didžiulės milžinų kojos, išdygstančios iš niekur. Tuoj tuoj žengs žingsnį. Lajos dar visai žalios ir sodrios. Brendu rūke beveik su baime, iš atminties kojomis ir akimis ieškodama parko takelių.  Dar taip nemačiau – rudens laukų rūkas miesto vidury. Mano mažam parke.
    Mano mažas juodas šunelis akimirksniu pranyksta rūke,  bet tuoj pat išnyra ir jau  nebesitraukia toliau nei per žingsnį, lyg bijodamas pasimesti, uždusti ar paskęsti  toje tirštoje, baltoje košėje.
    Iš lėto einu tolyn ir naujai atrandu seniai pažįstamus daiktus. Po vieną išnyra žibintai šalia takelio. Šiukšlių dėžė. Suoliukas.  Jie išnyra ir už kelių žingsnių atsisukus – pradingsta. Šitas suoliukas - dar ne mano .  Mano bus toliau - jau pačiame takelio gale. Žinoma, visi suoliukai vienodi - mediniai, dar  visai nauji. Dar neturi savo istorijų. Bet tas, paskutinis – mano. Mes pasišnekam. Jis jau turi ką papasakoti. Suoliukas retai būna tuščias, o man ir nereikia sėdėti. Sukdama ratus su šuneliu, aš šnekteliu su juo  iš tolo, vis praeidama pro šalį.
    Ne mano vienos tas suoliukas. Kažin kodėl jis traukia ir mažą, ir seną.
    - O aš žinau, kaip jūsų šuniuko vardas, - kartą netikėtai mane užkalbina anksčiau nematytas vaikis. Toks gal aštuonerių, apvalaus, sveikai įraudusio veido berniokas. Šviesūs, beveik balti plaukai surišti į kuoduką višugalvyje – kaip dabar madinga.  Šypsena tokia plati, atvira. O veidas murzinas ir reti, dideli dantys tik dar labiau jame švyti.
  -  Ir koks tas vardas?
  - Kuka.
  - Neatspėjai, žinok. Ji - Rika.
  - Tai kodėl kvietėte “Kuka“, kai ji lojo ant mano paspirtuko?
  - Čia pravardė tokia. Kuka – paršiukas.
  - O aš Emka – irgi pravardė tokia.
  - Leisk spėti. Tu – Emilis. Atspėjau?
  - Tiksliai! Kaip atspėjot?
    - Na, tu tiesiog panašus į Emilį.
    - O kodėl jūsų šuniukas lojo ant mano paspirtuko?
    - Ji dar nemačius paspirtuko. Tik dviračius. Ant dviračių Rika neloja.
  Emilis staiga pasispiria su paspirtuku ir, nieko nesakęs, greit dingsta iš parko. Už kelių minučių vėl pasirodo, dabar jau su dviračiu. Toks pats paišinas, tik dar ir murzinais, nubalnotais keliais.
  -Dabar nelos, - šypsosi.
    Mane tiesiog pakeri tas sveikas, rausvais žandais ir plačia šypsena  berniokas.
    – O ten mano suoliukas. Tas paskutinis. Aš ten užsipilu degalus ir keičiu detales. Na, taip tyčia. Bet ten amžiais kas nors sėdi. Bet nieko – aš šalia pasikeičiu. Tai aš jau eisiu.
  Emilis apžergia dviratį ir greitai, keldamas dulkes, suka ratus parko takeliais. Pats sau vienas. Pats sau draugas.
    O tas suoliukas dar visai naujas. Dar toks jaunas suoliukas, prieš porą mėnesių patupdytas į parką. Taip tvirtai patupdytas – metalinės kojelės įmūrytos į betoninį pamatą – nebeišeisi. Dar visai neseniai  ką tik pagamintų suoliukų krūva riogsojo dirbtuvėse. Šitie, naujieji, buvo skirti naujoms erdvėms. O kitoje dirbtuvių pusėje rikiavosi seni, bet dar beveik tinkami  naudoti, todėl restauruojami ir taisomi suoliukai. Jie irgi kažkur keliaus.
    Jaunasis suoliukas turėjo svajonę – patekt į kokį nors didžiulį parką. Arba didelę aikštę miesto centre. Ne taip svarbu kur, bet kad tik į šurmulį, kad tik į veiksmą. Kad būtų daug žmonių, daug judesio. Naujienų ir besikeičiančių vaizdų. Ir jokios, jokios monotonijos ir rutinos.  Kad aplink lakstytų maži išpuošti vaikai, šunys su kaspinėliais galvose, paaugliai su dviračiais ir riedlentėm. Kad prisėstų ir seniukai su šachmatų lentom. Ir bobutės su savo anūkų ir katinų istorijom.  Kad būtų gyvenimas. Apie tokį gyvenimą pasakojo senas suolas iš gretimos krūvos – nusilupusiais dažais, gilią gyvenimo išmintį deklaruojančiomis frazėmis išraižinėtom lentelėm, nurūdyjusiomis metalinėmis kojelėmis. Tas, kuris matė tą tikrą gyvenimą.
    Bet suoliuką atvežė čia – į šitą mažą miesto parkelį, kur vos keli naujai asfaltuoti takeliai ir didelis kryžius aikštelės vidury. Senos šimtametės liepos. Ąžuolai ir klevai. Ramybės lopinėlis vidury miesto erzelynės. Ir viskas. Suoliukui gyvenimas baigėsi nė neprasidėjęs. Toks buvo ir vaizdas, ir jausmas. Jis liko stebėt atsitiktinių retų praeivių, varnų žolėje, į medinį kryžių besitrinančio juodo katino. Kasdien.
    Tą rytą ant suoliuko prisėda žmogysta. Vyras. Kažkokio nenusakomo amžiaus, pliktelėjęs, lieso gelsvo veido, siaurų į bedantę burną sukritusių lūpų. Ir jaunų, gyvų  akių. Sėdi ir tiek. Pro šalį vis praskuba kelią į prekybos centrą trumpindami atsitiktiniai praeiviai,  kiek lėčiau pražingsniuoja mažius ganydamos mamos, pėdina šunininkai su visokio plauko šunėkais. Nesidairydamas prabindzena koks vietinis susirūpinęs brisius – nė vieno akis neužkliūna  nei už suoliuko, nei už  monotonišką parko gyvenimą stebinčio vyro. Jis sėdi plačiai išstatęs kojas, palinkęs į priekį, alkūnėmis atsirėmęs į kelius.
 
  - Ponia, o tas jūsų šuniukas labai šeriasi? – staiga vyrukas užkalbina mažyčio juodo šuniuko šeimininkę.
  - Kaip ir visi, - ponia kiek nustebinta netikėtu klausimu – tik kad iš tokio dydžio šuns mažiau potencialiai išbyrančių plaukų.
  - Taip norėčiau nors tokio... Aš jį tyliai laikyčiau. Ir maisto nedaug mažam reikia.
Vyrukas pasilenkęs tiesia ranką, kviesdamas artyn šuniuką, - ateik, ateik, mažas,  - liesą veidą nušviečia bedantė šypsena.
  -Mes ir miegotume kartu. Žinai, kaip... Bet neleis...
  - Tai kas dabar jums neleis? Pasiimat kur iš prieglaudos ir laikot.
  - Aš iš Tėvo namų. Taisyklės. Tik katinas pas mus ateina, bet ir jo į vidų nepriima. Žinai kaip...
    - Bandyk.
  Šuniukas nuskuodžia tolyn, jam pavymui nueina ir šeimininkė.  Vėl ramybė. Vyrukas staiga lyg sunerimsta, pakyla ir atidžiai akimis tyrinėdamas pievą ir plyteles aplink suoliuką lyg ko ieško. Pasilenkia ir patenkintas nuo žemės paima dar gerokai nesurūkytu galu nuorūką. Žiebtuvėlį turi savo.
  Ir kitą rytą  jis ateina. Ir dar kitą – vyrukas iš Tėvo namų. Suoliukas jau pradėjo laukti savo nuolatinio svečio – tokio keistai ramaus ir kartu nerimastingo.  Žinoma, ant suoliuko prisėsdavo ir visokie kiti atsitiktiniai praeiviai – kas bato užsirišt, kas ramiai pakalbėt telefonu, kas ledus suvalgyt. Bet tai tik atsitiktiniai praeiviai. Atsitiktiniai.
  O rūkas jau po truputį sklaidosi -  tas beveik rudeninis, tirštas. Lyg iš niekur išnyrantys medžiai įgyja ryškesnius kontūrus ir pavidalus. Nebebaugina.  Sodri drėgmė padengia takelius, žolę, suoliukus. Ir suoliuką. Iš rūko likučių išnyra vyrukas iš Tėvo namų, suranda savo suoliuką ir nė nežiūrėjęs sėdasi. Ant šlapio.  Dar kelios minutės ir rūkas išsisklaido, saulei užleisdamas vietą.  Ji tuoj išdžiovins žolę ir takelius. Vėl bus vasara – kaip vakar ir rytoj.
    Ratu išsirikiavę suoliukai laukia savo pakeleivių. Nuo senų daugiabučių pusės ateina močiutė. Tipena dar gana žvaliu, smulkiu žingsneliu. Apsirengus tikrai ne pagal orą – sušils saulėje su striuke. O gal ją apgavo rūkas? Tik kol atėjo – parke jau karaliavo saulė. Močiutė sutrikusiu žvilgsniu apsidairo ir atsisėda ant gretimo suoliuko. Ant kelių suglamžytas maksimos maišelis. Močiutė čežina maišeliu, kaži ko ieškodama, susirūpinusi suranda seną aptrintą telefoną ir pradeda skubėdama maigyti mygtukus.  Po to deda telefoną į maišelį. Ištraukia iš maišelio  ir deda į kišenę. Kiek pasėdi, žvalgydamasi sutrikusiu žvilgsniu ir vėl imasi telefono. Spaudo mygtukus, deda telefoną prie ausies, vėl spaudo. Pavyksta.
  -Alio! Alio, dukryte, - močiutės balsas džiugus, bet kartu kažkoks baimingai nuolankus, - tik tu nebark manęs, dukryte, tik nebark. Aš netyčia – primaigiau netyčia. Aš tik paklaust norėjau – kaip dienelė praėjo?  Žinau, žinau, darbelis tau. Aš netyčia, tik paklaust.  Liūdna man dukryte, tai išėjau ant suoliuko pasėdėt. Gal kokį žmogų sutiksiu.  Ne ne, aš nieko nesakau, buvai buvai pas mane. Man visko gana, tik kad tas liūdesys. Tik tu nebark. Žinau žinau, mano tas liūdesys, niekas jo nepasiims. Tai aš ant suoliuko, gal žmogų sutiksiu.  Iki, dukryte, dirbk. Iki.
    Močiutė trumpam nurimsta. Prasisega sriukę. Dairosi, žvilgsniu vis užkliūdama tai už varnų būrelio aikštelėje, tai už jaunos mamos ganomo pyplio. Ir vėl ima čežinti maišeliu, kaži ko ieškodama. Ir vėl traukia aptrintą telefoną ir skubėdama,  nerangiais pirštais maigo mygtukus.
    -Alio, dukryte! Tik nebark dabar manęs, nebark, dukryte. Primaigiau netyčia, aš tik paklaust. Kalbėjom ką tik?  Matai, nekokia mano galvelė, rūkas ten – čia žinau, čia pamiršau. Turbūt kalbėjom. Žinoma žinoma. Tik tas liūdesys. Viena  ir viena. Gerai, pabūsiu ant suoliuko, gal žmogų sutiksiu.
  Močiutė apsidairo ir staiga persėda prie vyruko ant gretimo suoliuko.
  -Geras oras šiandien. Pasėdėt galima, kalbina močiutė, - visur pasėdėt galima, bet prie žmogaus linksmiau. Aš tai gerai gyvenu, vaikų turiu. Visko atveža, pabūna kartais, geri mano vaikai. Tik visi darbus dirba. O savaitgalį, sakė, į kaimą pasiims. Žadėjo... Vis paskambina man, pakalbam. Visi paskambina, visko klausinėja, apie anūkus pasakoja. Aš daug anūkų turiu – dideli jau turbūt.  Nepamenu. Tik vaikai papasakoja. Užsiėmęs dabar jaunimas. Dabar jau mano toks laikas – silpna galvelė, kaip rūke vis gyvenu – tai išlenda mintis, tai pabėga.  Vaikai pabara kartais, bet jie geri, man nieko netrūksta, visko turiu. Liūdesys tik užeina. Bet toks gyvenimas. O tu su kuo gyveni?
    - Aš darbo ieškosiu, - staiga nusišypso vyrukas bedante šypsena ir patenkintas atsilošia. Kad galėčiau išsikraustyti. Tada šunį nusipirksiu. Ir gyvensim. O tu ateik ir rytoj - apie vaikus papasakosi. Aš visada ant šito suoliuko sėdžiu.
    O suoliukas klausėsi. Ir turbūt jautėsi  laimingas.  Ir jam jau nebesinorėjo į didelę aikštę, nebesinorėjo šurmulio, erzelio, triukšmo. Jis turėjo savo žmones, savo istorijas ir savo vienatves. Ir savo liūdesį rūke.