ViesulinėŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Dosni vasara lepino ir džiugino viską, kas gyva. Miškuose, saulės spindulių paglamonėtos, sirpo žemuogės, ulbėjo sparnuočių choras, medžių šakomis liuoksėjo voverės, susirūpinęs skubėjo ežys, atkakliai triūsė skruzdės. Netikėtai šį gyvenimo ritmą sudrumstė vaikų pulkelio klegesys. Jie šurmuliavo, energingai žingsniuodami smėlėtu keliuku. Paukščiai nuščiuvo, pasislėpę lapų tankmėje, klausėsi nerūpestingos paauglių kalbos.
-Štai, kiek žemuogių pririnkau, visiems rodė ir džiaugėsi mergaitė tamsiais banguotais plaukais.
- O aš sugausiu didžiulę lydeką, -planais gyrėsi išstypęs berniokas.
- Na, dar pamatysim, kaip kibs... -numykė draugas.
-Ša. Kažkas šaukia... -visus pritildė tamsiaplaukė.
- Ateikit! Padėkit! -prikimęs vyriškas balsas girdėjosi iš už storo ąžuolo.
Vaikai susižvalgė ir pasuko šaukiančiojo pusėn. Tai, ką pamatė, juos nustebino savo netikėtumu. Prie medžio sėdėjo pririštas vyras. Nuogutėlis.
Mergaitės paraudo ir nusisuko. Berniukai, irgi, pasijuto nejukiai.
-Perpjaukit virvę, kuri perverta per antrankius. Man skauda. Kuprinėje yra peilis, -vadovavo išlaisvinimui vyras.
-Eikim iš čia. Neaišku viskas. Geriau iškviesti policiją, - pasipriešino nuogaliaus norams tamsiaplaukė.
Vaikai pritariamai palinksėjo ir paskubėjo ten, iš kur atėję.
-Nekvieskit policijos! Sakau, virvę pjaukit! -pasigirdo pagiežingas pririštojo reikalavimas.
Bet vaikai nepaisė jo riksmo.
Pareigūnų ilgai laukti neteko. Tarnybinis automobilis sustojo prie šalikelėje stoviniuojančių paauglių, paklausinėjo, susirašė duomenis.
-Keliaukite namo. Čia kažkas keisto, gali netikėtumų būti-griežtu žvilgsniu paragino pulkelį policininkė.
Kartoti nereikėjo. Vaikams pradingo noras pramogauti.
Be vargo radę nelaimėlį, atrišę, palaukę kol apsirengs kuprinėje susilamdžiusiais rūbais, pareigūnai pradėjo klausinėti.
-Seniai tu čia?
-Antra para. -nenoriai suniurzgė vyras.
-Kas tai padarė? Kodėl? Eime į automobilį. Termose kavos turime. Karšto tau reikia ko nors išgerti. Ten pareiškimą parašysi.
-Nerašysiu pareiškimo. Aš pats prisirakinau. Norėjau, išbandyti save, savo ištvermę -muistėsi nukentėjusysis.
Policininkai susižvalgė nepatikliais žvilgsniais.
-Teks pasisvečiuoti. Turim surašyti protokolą apie gautą iškvietimą.
-Ačiū, - išgėręs kvapnų gėrimą, niūriu veidu padėkojo vyras.
-Tai jau pasakok apie savo išsibandymo žygdarbį. Vaikai sakė, kad jų prašei atrišti. Kaip čia taip nepasisekė?
-Draugas būtų atrišęs. Tik per neapsižiūrėjimą nuspyriau kuprinę, nebepasiekiau pasiimti telefono. Jeigu dabar iki miesto važiuosit, pavežkit ir mane.
-Pavairuok, bičiuli. Mes dar pamėginsime pabendrauti, -kreipėsi policininkas į vyrą, tyliai sėdintį prie vairo ir besiklausantį pokalbio.
Vos įvažiavus į miestą, keleivis pasiprašė išleidžiamas. Jam nutolus, vairavęs vyrukas čiupo švarką, iš kišenės ištraukė medicininę kaukę, nors nebebuvo griežto nurodymo ją dėvėti.
-Aš paskui jį pasekiosiu. Keista visa istorija. Kažko nesako, rezga pasakaites.
-Gerai, sekly Arnai. Tik neuždusk su švarku, su kauke. Tvanku.
-Užtat, neatpažins. Tikiuosi, ir taip neįsidėmėjo.
-Sėkmės.
Vyras toli nėjo. Sustojęs prie kavinės, ėmėsi skambinti. Po to stoviniavo, laukė. Gana greitai prisistatė iškviestasis asmuo. Padavė paketėlį.
„ Neaiškus tipas. Na, ir kas toliau…”- Arno smalsumas augo.
Sekamasis pasuko į daugiabučių namų masyvą. Sustojo prie vieno namo. Vėl skambino. Arnui buvo apmaudu, kad negirdi pokalbio, nes neįmanoma prieiti arčiau. Tačiau, nė smulkmena nepraslydo nuo įdėmių akių žvilgsnio. Trečiame aukšte prasivėrė kambario langas, pasirodė moteris. Staigiu rankos judesiu kažką išmetė ant šaligatvio.
Iš nuostabos Arnas akimirkai net sustingo. Jis pažinojo tą moterį. Inga. Nepamirštama gražuolė Inga. Studijavo tame pačiame fakultete. Daug kursiokų nesėkmingai rėžė apie ją sparną, siekdami dėmesio, palankumo. Nepasiekiama, lyg iš netirpstančio ledo, ironišku žvilgsniu, trumpa aštria fraze ji visada visus laikė atokiai nuo savęs. Po studijų keliai išsiskyrė. Nors ir turėjo vienas kito telefono numerius, bet niekada nesusiskambino.
Tuo metu sekamasis nedelsdamas stvėrė tai, ką Inga jam išmetė. Tai buvo automobilio rakteliai. Skubiai prie vieno priėjo, atsirakino, pasigirdo užvedamo variklio burzgesys.
„Velnias! Ką dabar daryti…” -Arno smegenys karštligiškai ieškojo išeities. Supratęs, kad tas žmogus ir Inga kažkaip susiję, seklys troško viską išsiaiškinti iki galo.
Tuo metu prie laiptinės privažiavo moters vairuojama mašina. Išlipo solidaus amžiaus ponia, ir pasuko prie laiptinės durų, per skubėjimą, ar išsiblaškymą pamiršusi užrakinti automobilį.
Arnas elgėsi spontaniškai. Jam taip svarbu buvo toliau sekti jau nuvažiuojantį sekimo objektą, kad net nesusimąstė. Greitai prilėkęs prie paliktos mašinos, akimirksniu atsidūrė prie vairo. Susivokė tik vydamasis tolstantį nerimą keliantį vyrą.
„ Velniai rautų! Apsivogiau! Na ir užviriau košę, tik neaišku, kaip teks ją iškabliuoti... Kaip nors... Inga to verta” Nerimas sunkiu akmeniu slėgė krūtinę, padrikos mintys pynėsi, nesirišo į versiją. Staiga nutvilkė spėjimas, kad sekamasis važiuoja atgal į mišką. „Ten liko kažkas labai svarbaus, ko negalėjo pasiimti, policininkams matant. Reikia jį aplenkti, būti ten bent dešimčia minučių anksčiau. ”
Arnas gerai žinojo apylinkes, aplinkkelius ir kaimų keliukus. Net neabejodamas, kad spėjimas teisingas, seklys pasuko, trumpindamas kelią. Pavažiavo gal šimtą metrų toliau nuo tos vietos, kur laukė vaikai, įsuko į siaurą miško keliuką. Be vargo rado vietą, kur prieš tai kamavosi pririštas belaisvis. Miško žolė, paklotė buvo išsėdėta ir suvelta nuo mėginimų ištrūkti. Tik, ko ieškoti?
Suskambo telefonas. Inga!
-Tai, ko ieškai-dabar tiesiai virš tavo galvos. Ant pušies šakos. Vaizdo kamera. Dėl automobilio nepergyvenk-jis mano mamos, -nedaugžodžiavo moteris.
Jau sukant į plentą, vos neapakino žibintų šviesos. Į gretimą keliuką suko sekamojo automobilis. Akimirkai stabtelėjo ir pajudėjo atgal.
„Niekšas, jis suprato…Mėgins užtverti kelią! ”-tarsi žaibas perskrodė smegenis mintis.
Arnas visa jėga numynė greičio pedalą, suktelėjo į šoną. Išsisuko nuo susidūrimo paskutinę akimirką. Ratas grybštelėjo kelkraščio žvyrą, mašiną sumėtė, bet pavyko išlyginti. Seklys spaudė, kiek išgali, bandydamas atsiplėšti, nes veidrodėlyje matėsi, kad jį vejasi. Atstumas didėjo, tačiau didėjo ir pavojus. Persekiotojas atsidarė langelį, pasirodė ranka, laikanti pistoletą. Kulka nuzvimbė į laukus... Pagaliau šaulys atsiliko…
Vėl suskambo telefonas.
-Mamą nuvežiau namo Esu viena. Laukiu. Man baisu.
-Negerai, kad grįžai. Neapdairu. Nieko neįsileisk. Aš greitai būsiu.
Įleistas į Ingos namus, Arnas tylomis padėjo vaizdo kamerą ant staliuko ir klausiančiu žvilgsniu pažiūrėjo moteriai į akis.
-Aš nežinojau, kad tas Martynas šliužas, -išraudusi ir užsikirsdama, pradėjo pasakoti Inga. -Norėjau sutikti džentelmeną. Santūrų, save valdantį, mandagų, dėmesingą, mokantį gerbti. Skubantys, trokštantys pasinaudoti, manęs nedomino. Galvojau, kad pasisekė tokį rasti. Įdomus, intelektualus, dėmesiui parodyti negailintis pinigų. Turėjo jų daug. Ir niekada nemėgino suartėti. Nors užeidavo dažnai, buvo kaip savas. Man tai reiškė pagarbą. Laukiau, kad pasipirš. Tiesa išaiškėjo atsitiktinai. Skvere sėdint, pristojo įtartinas tipas. Džiaugėsi, kad mane sutiko, kad tuos pinigus verčiau man atiduos, nei vaizdajuosčių savininkui. Taip sužinojau, kad esu slapta filmuojama, ir rodoma interneto svetainėje. Už pinigus. O už didelę sumą buvo žadama ir mano adresą duoti. Radau namie kameras visur- vonioje, miegamajame... Kilo noras atkeršyti. Į kavą įmaišiau stiprių migdomųjų. Nuvežiau, išrengiau, pririšau. Pritaisiau vieną iš rastų kamerų. Norėjau paleisti įrašus toje pačioje svetainėje. Tai tiek trumpai... Dabar bijau keršto. Paprašiau mamos, kad pasikeistume automobiliais. Ji nieko tikro nežino, bet jaučia, kad patekau į bėdą. Noriu išvažiuoti kur nors, kur niekas nepažįsta, kur būčiau saugi. Tave pamačiau per langą tuo metu, kai „grobei” mamos mašiną. Pažinau iš karto, pagalvojusi supratau, kad viskas ne sutapimas. Išvežk mane kur nors... galim ir dabar…
-Na, visada stebinai nuovokumu... O dabar išeiti iš buto negalim. Jau sutemo, manau kad jis sukiojasi netoli. Ginkluotas – į mane, važiuojant, pleškino.
-Kaip baisu... Ką daryti?
-Ką nors sugalvosiu. Jei reikės -draugai padės.
- Nesinori, kad daug kas žinotų.
-Suprantu…
-Tikiu tavimi. Visada tikėjau. Skyreisi iš kitų. Tik, nekreipei į mane dėmesio…
„Tik tu nežinai, kad bijojau apsijuokti savo dėmesiu... ”- nelinksmai pagalvojo Arnas.
-Tai juk tu nekreipei į mane dėmesio…
Abu sumišę pažvelgė vienas kitam į akis…
-Jeigu leistum, saugočiau tave... visur, visada, - pasiryžo ištarti vyriškis.
Pokalbį nutraukė durų skambutis. Ingos veidu nubėgo išgąsčio išraiška.
-Prieik prie durų pasieniu. Paklausk “kas” Niekam neatidaryk.
-Inga, įleisk. Mums reikia pasikalbėti. Aš Martyno žmona, - pasigirdo moteriškas balsas.
-Nieko nenoriu matyti. Eikit visi velniop!
Prie kitos sienos besiglaudžiantis Arnas išgirdo lengvą metalo skimbčiojimą. „ Visrakčiai. Mėgins brautis”- suprato vyras.
- Šiandien aš pas ją. Sumokėjau tau šunsnuki. Ar pamiršai? Nebandykit trukdyti!
Dirstelėjęs į Ingą, Arnas pamatė iš nuostabos ir nepasitikėjimo išsiplėtusias jos akis. Pridėjo pirštą prie lupų ir mirktelėjo.
Kurį laiką buvo tylu, tačiau vėl prasidėjo bruzdesys. Seklys, nenorėdamas kad girdėtų besibraunantys, surinko SMS.
-Iškviečiau pastiprinimą. Saugosiu tave, mieloji. Tikėk manimi, -Vos girdimai sušnabždėjo Ingai.
„ Tikiu”- atsakė moters akys.
