Kada nekenti, pyksti, blogo linki, planą rezgini ką kaip pamokyt, nunuodyti ir t.t. negalvok, kad darai vardan tylos, taikos, nori sunaikinti blogį ir pasėti gėrį - tai ne tiesa, tiesa "ko bijai?" - ieškok savo baimės prigimties, ko bijai, ji verčia taip daryti. Kryžiuočiai, Kalavijuočiai, Islamas - karu "Dieva", - ar mažai pasaulyje religinių KARŲ?
Na ir paskutinis klausimas, kodėl bijoti savo baimės, ogi todėl, kad žvėrimi, sadistu, piktdžiuga, niekšu nepataptum.
Ne karo, ne maro - baimės savo bijok, kol KO NORS BIJAI. Kol DAR KAŽKO BIJAI.
Na, o jei jau nebėra, kad ko nors bijai, tai apie baimę ir kalbos nėra - tu jau esi Besąlygiška Meilė.
VISKAS DINAMIŠKA NIEKS NEĮVELTA.
kalba apie veikimo principą-Baimės veikimo principą žmoguje.
Ką reiškia pradėti kara taiką ginant? Tu čia putino paranoją bandai išteisint gal? Nepatirta baumė yra iracionali baimė, kai tau vaidenasi, pvz, tas nerimas pavadintas Ryklis:)Tai gal Ryklys persekioja lyr herojų?... Aisku dar būtinai ivelsi dievą, dėl įspūdžio, tsakant, na o toliau jau kasamasi su moraline lopeta, ale isminčius pasakoja jums. Žo, palyginus kiek priblūdiji po zmonių twkstais, deklaruodamama protą savo, kas yra elementarūs kompleksai, tai šis tekstas, gal neturėtų ka nors nustebinti. Turi gal PA? Nebūna dar?
Apie tekstą:
Kvaila, šaukiant daryti tylą
Kvaila pradėti karą, kad būtų
Taika.
Ir visi suprantame, kad kvaila -
trikušmas - ne tyla,
šaukiant dar triukšmo daugiau, tik prie esančio dar pridedi riksmą savo.
karas-ne taika,
tai akivaizdu; jį pradėti, kad būtų Taika, kvaila.
tačiau kažkodėl mes veikiame taip?.. (žmogaus gyvybės forma "Mes" turima omenyje).
NORS žinome, kad kvaila.
BET VEIKIAME TAIP. Kas įtakoja mumis veikti taip?
Taip veikti žmogų verčia jo nuosava nepatirta baimė.
Ji ne išorėje, ji kiekvieno sava - giliai viduje.
Kada pasidaro žmogui baisu, ar jis jaučia Meilę?
Pvz.
"Putino Nemyliu, kad jį šikantį sutrauktų; kad kas užmuštų, duočiau Nobelio premiją", - kodėl?, todėl, kad bijau netekt sūnaus, jei ir Lietuvoj karas prasidės, o Putinas graso, kėsinasi ateiti iškovoti rusataučiams Taiką...
Kaip Ukrainoje.", - (o tie rusataučiai ten jau galvą šaukia, nuo jo kovojamos jiems Taikos.)
Bet kas mane verčia, pasidaryti tokia tamse- linkėti, kad užmuštų žmogų, ir t.t. - Baimė, mano paties (-čios) (aš žmogus, ne Dievas, nors Dievas yra žmoguje...) bet įtakoja čia ne Dievas, o turima baimė.
Šiuo atveju baimė netekti mylimų žmonių.
Tai štai, baimių yra visokių, ir kai reakcijose į aplinką pakyla baimė - ryklys, jis pirmiausiai nuplėšia kaukę.
Mandagus, mylintis, geranoriškas, paslaugus, atidus žmogus buvo, o per karą pasirodė, kad visai jis ne toks.
Išeina kareiviai į karą, ir ką jie tame kare daryti pradeda, nors kol buvo ne kare, namuose, taikoje, nei prievartavo, nei kankino, nei sadistais buvo.
Kare juose išlindo l.didelė baimė - ryklys. Tūnojusi jų viduje.
Toksai yra mechanizmas.
Besąlygiška meile Dievas myli.
Dievas yra ir žmoguje - jei sąmonė sąmoningumas iki to lygmens savyje pakils, kareivis nekankins, neprievartaus, tik vykdys įsakymus.
-
Nesivelkim į konkretų karą,
dabar pažiūrėkite kiek buvo karų, kareiviai vykdo įsakymus.
Įsakymų prievartauti, kankinti, tyčiotis nebūna, bet jie tą daro - kodėl?
Kare visada nemiega ryklys-Baimė.
Visų kūnai mirs, ir visi tą žino - tai akivaizdu. Tačiau Bijo ir sužvierėja žmogus iš savyje tylėjusios, aplinkybėse nubudusios savo Baimės.
Kada nekenti, pyksti, blogo linki, planą rezgini ką kaip pamokyt, nunuodyti ir t.t. negalvok, kad darai vardan tylos, taikos, nori sunaikinti blogį ir pasėti gėrį - tai ne tiesa, tiesa "ko bijai?" - ieškok savo baimės prigimties, ko bijai, ji verčia taip daryti.
Na ir paskutinis klausimas, kodėl bijoti savo baimės, ogi todėl, kad žvėrimi, sadistu, piktdžiuga, niekšu nepataptum.
Ne karo, ne maro - baimės savo bijok, kol KO NORS BIJAI. Kol DAR KAŽKO BIJAI.
Na, o jei jau nebėra, kad ko nors bijai, tai apie baimę ir kalbos nėra - tu jau esi Besąlygiška Meilė.
‐----
Pranai, ačiū, kažkaip žinojau, kad jūs greičiausiai viską susiklijuosite. Jūs mąstote vis apie subtiliuosius kūnus žmogaus, ir apie sąveikąvima jų tarpusavyje, (fizinio, eterinio, astralinio, metalinio ir sąmonės, kuri juos laiko sujungtais, iki mirties jų), tai dėl jūsų neabejojau, viskas greit susiklijuos jums, klijuotis nereiks.
Nu o paskaičius radau, kad esė nebūtinai ilga proza, ten yra rėmelis, kad gali būti esė žanre tas trumpas ne eilėraštis, ir ne eksperimentinė literatūra.
Bet moderatoriai paskaitė, kad š.d. kategorija, neprieštarauju. Ar čia ar čia, ne esmė.
Būkint palaimintas, ne jūs vienas toks, Fabrikantas, tiesiog, kei žmonės nesupranta, tendencija tokia, jie daveda save iki pykčio priepolio, būna spjaudosi, dąsko knygą, perplėšia, sako "bloga, durniška knyga" nepagrįstai, nemotyvuotai, tiesiog dega, kad nesupranta...
gunta
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.