PranasŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Ir vėl gegužė, šįkart prasidėjusi sekmadieniu. Atrodytų, kad iš tokio savo laiko nemažai galėčiau prisiminti. Pradedant nuo lopšio kaupiasi aštuoniasdešimt ketvirtas gegužės mėnesis. Sakau, nuo lopšio. O prieš jį kiek jų būta? Tyla tokių dalykų neužglosto, kad ir kaip besistengtum. Netgi pačiam nesmagu viešintis, kad, atrodytų, tokią nekasdienę žinią didesniu dėmesiu protas apvaikšto tik dabar. Ir todėl: dėmesio, dėmesio – tik dabar!
Negi taip tuščia, negi nieko neišlikę, kas kauptųsi į siluetus, užgriozdindami popierių ir atmintį pilių ir dvarų eskizais, karalių, ponų ir ubagų autoportretais ir portretais, peizažais to, kas tiesiog praeiti - pravažiuoti neleidžia, taip surankiojant visuomenę į judrų skruzdėlyną, kartu teikiančią viltį, kad jame kažkur ir pats esi.
Stovėjau Vilniaus Balsiuose, nusitaikęs nosies tiesumu į už pusantro šimto kilometrų susispietusią kelių sodybų Užuraistę, atitrūkusią nuo Kabelių sodžiaus centro su jo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir gėdinausi, kad ne ką žinau apie jos gyvastį. Bet negi būtina?
Ne, dar lyg neužmiršęs, dar žinau, kad ten gyvena mano krikšto motina Malvina, mano motinos sesuo. Taigi abi išspirtos iš vieno kelmo, kuris ne kur, o Šklėrių sodžiaus valakuose, tiesiog ant titnaginės prie Skersbalės. Ėgėgė! koks tai nepaprastas dalykas. O dar pridėk šalia žaliai ošiantį Golios mišką. Ir ne tik jį. Ėgėgė! taigi, tokia puošmena, kad ir pasapnuoti gražiau neįmanoma.
– Dzievuliau tu mano, kada tai būta! – pabėdojau.
– Kodėl „būta“? – atsiliepė čia pat, visai prie ausies žinia, kad aplink ir dairytis nereikėjo. Jau anksčiau iš aukščiau buvau pajutęs, kad smegenyse kuriasi kažkokia įtaiga, galgi kaip prieštara nuostatai, kad Dievas yra visur. Tyčia ar netyčia, bet vis reikliau tariausi žinantis, kad pribrendo reikalas ir į Dievą parodyti atsainiai, neužimant juo visos realybės. Žinoma, kas priklauso Jam, neatimsi, te būna, betgi krašto Ciesoriui irgi kažkas priklauso. O taip, taip, žinau, kad šis žodis, taigi CIESORIUS po lietuvių kalbą šiuomet nesimėto. Įvardintas kitaip, bet vėlgi nedrąsu rodyti, kaip būtent – kitaip. Gal valdovas? Tačiau ačiū, kad tai jau ne kliūtis nukakti į valdas toli anapus už mano lopšio, kur ši didenybė žodžio tarsenoje atrodanti būtent taip – Ciesorius. Beje, ir varnas Golius Ciesoriaus vardą taria apkabindamas jį kartu su jo aureole, lyg padainuodamas jį, lyg pakilnodamas su visu padažu ir prieskoniais, kur jis toks kažkada įsišaknijęs.
–Ir vis tik yla lenda iš maišo. Kad ir nenoriai, bet lenda, lenda, lenda, – girdžiu per pajautas nekantravimą kuo glaudžiau priglusti prie varno Golios. Būtent priglusti. Gal dar per ankstu čia tarti tokio reiškinio priežastį, bet gi irgi pasakyta: bijai vilko, neik į mišką. O kaip neiti? Kad ir bijausi, o kabinuosi dar nors kartą išeiti. Ne bet į kokį, oi ne bet į kokį, o būtent išeiti į šitą, į Golios mišką. Ir šit pradedu įtikėti, kad ar tik ne todėl žodį po žodžio mezgu kažką panašaus į apklotą kaip sapną, kuriuo apklota materija kaip panori taip te pasijaučia. Tačiau viena taip pakalbėti, pamanyti, net paagituoti ir visai kitaip įsišviečia paveiksliukas pačiam imantis veiklos. Iš tiesų, o kaip gi taip padaryti? Žinau, Goliau, žinau, kad mane ir tokį girdi. Bebalsį. Sustojusį Vilniaus Balsiuose ir nosies tiesumu nusitaikiusį į Užuraistę. Kaip tai sugebi, gal ir Olimpo dievai nežino, bet girdi.
– Girdžiu, Prany, ir žinau, kad ir tu mane girdi. Ir ne tik. Štai kaip atrodanti ištraukėlė iš Prano žodžio.
– Prano?
– Ar manai, kad verta būtą (buvusį) save užmirštį? – atsiliepė Golius ir nežinia iš kokio praėjusio laiko ėmėsi, anot jo, cituoti Praną Žodį:
„Krank. Goliau, krank! Tačiau jeigu kas yra tave nuoširdžiai išmokęs girdėti, tai girdi muziką. Kartoju ir tikslinu: girdi ne krankimą, o muziką. Bent jau visą Konstantino Mikalojaus Čiurlionio simfoniją „Miške“. Man regisi, kad šįkart labai tiksliai pasakau, kas reikalinga kiekvienam išgirsti – žvėriui ne žvėriui, paukščiui ne paukščiui, miškui ne miškui, žmogui ne žmogui ir taip iki begalybės, kol nustembi, kad ir labai maža, smulki dulkelė savo nepažinimu yra nemenkiau paini, kaip ir didžiausia painiava. “
– Oi, Goliau, Goliau, kaip atsitiko, kad išmokau tave taip girdėti ir suprasti. Kodėl tik dabar? Jau lyg beprotis bandau ir tokią ereziją skleisti, kad, girdi, man tu, Goliau, šauniau atrodai negu Vidinis. Ir tikrai šauniau. Jau ne tik sau, bet ir kitiems sakau, kad jis nusibuvęs tiek, kad kaip ir ne Vidinis. O tu? Jeigu pajautose esi, tai kur dingsi? Ir, ir netgi akivaizdu, kad niekuomet man toks atidus nebuvai, kaip dabar.
– Tai ne todėl, Prany, kad esu Golius, o todėl, kad varnas. Jo sandaros kodas toks, kad... Niekas iš gyvasties kažkodėl apie tai atviriau nekalbam, nors netgi geriausi detektyvai pavydūs dėl varnų pajautų. Ir jeigu aš čia dabar dažniau budintis prie tavęs, taip pirmiausia to reikia varnui, o Goliui – ar jis mažas, ar didelis – dėl to nedaug rūpesčių. Ot, žino, kad mudu girdi ir Vidinis arba, pasak tavęs, kaip ir ne Vidinis. ir tiek pakanka.
– Miręs jam esu. Miręs. Betgi ar miręs? Dar teks palaukti tokios šventės.
– Nesulauks. Tačiau įsidėmėtina, kad jis jos nelaukia. Jau seniai nelaukia. Didelis nesupratimas buvo išgirsti man jį tokį ir taip. Teko eiti į mokslus Musteikoje pas Ivanauską ir mokytis, mokytis. Panašiai kaip Leninas. Dabar stebiu, kad ir tu, Prany, kažką panašas darai. Na taip, Musteikos sodžiaus su Ivanausku tau nereik. Juos puikiai atstoja Užuraistė su Jono Grigo fizika ir bitėmis.
Suklusau pasijautęs, kad svarbiausia laukti. Ir geriausia tai padaryti, sužiurus į nedidelį Dzūkijos pakraštėlį su Kabelių parapija. Man dar vis nesinorėjo prisipažinti, kad įprastas, per tūkstantmečius susiformavusias substancijas galima būtų netikėtai keisti kitomis, labiau paklausioms proto poreikiams. Ir todėl, Dieve, kaip tai įmanoma, kad palikus Tave, tenka žvalgytis po Užuraistę ir iš ten girdėti nesuprantamiausią dalyką kaip teisybę, esą. vieną kartą buvę kartu dalelės lieka susiję dideliais atstumais. .
Lieka susiję? Per atstumus?
– Ką laikome neįmanoma, kvantiniame pasaulyje, Prany, yra realu, – ramiai, santūriai, brangindama laiką per pajautas prašiurena žinia. Ne, ne varnas Golius ją sako. Ir ne Vidinis. Tačiau man smagu, gera jausti, o pirmiausia todėl, kad nors nearti mano gimtasis kraštas, bet tai nereiškia, kad net ir didžiausi atstumai būtų tarp jo ir manęs, jie ne priežastis, tarkim, skyrybai, užmaršumui. Ne priežastis nebūti kartu. Ir šit- stebėtis reik! - koks neaprėpiamai didžiulis dalykas išsiplėtoja per mažą dulkelę, kad jeigu tu ir akmeninė, širdie, vis tik dainuok.
– Ne bet ką, ne bet ką. Ir žinoma, ne [i]Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos... [/] Neverta laidyti gerkles it piemenimis atgal paėję būtume. Truputį pasidžiaugėme, pasiglostę su savo lopšiais ir te atsiveria, kas mūsų proto supratimu privalo atsiverti, – vėl jis, Golius, bet šį kartą iš taip arti, kad, regisi, ir atstumo tarp mudviejų nepasilikę. Į vieną susiėję.
– Goliau, būti čia pat, šalia tavęs ir nepamatyt tavęs, sakyk, iš
kur tokie triukai? Kas juos sugalvoję?
– Prany, jeigu turi mano nuotrauką iš ankstesnių, tarkim, Prano laikų, paimk ją ir uždėk moteriai ant peties. Atsargiai, bet patikimai uždėk, – it apvaikščiodamas dvasia žvaigždynus mįslingai pakalbėjo varnas Golius.
– Nuotrauką turiu, bet iš kur moterį gauti. Juolab, kad suprantu, kad jos tau tuoj pat reikia.
– Šįkart svarbiau, Prany, nepaskubėti.
– O manoji tau tiktų?
– Hmm, – sumišo savo elgsenoje Golius. O netrukus vėl kelis kartus „hmm, hmm“ – Pasirodo, Prany, kad ir smulkmenose nelengva apsispręsti. Kiek jai metų? Arti šimto? Kaip ir tau?
– Jai metukais, kitais mažiau.
– Negalvok, kad aš čia dėl niekų uodegą kraipau. Ne dėl niekų. Tikrai ne dėl jų. Nepaisant, kad toks neįsivaizduojamai mažas, o labai tikiu, kad būsiu dar kartą pritrenktas. Taviškė nesugebėtų taip padaryti. Patikimiau būtų turėti Marytę Melnikaitę. Taip jau atsitiko, kad mudu su Vidiniu buvome išvykę lyg į turistinę kelionę, panūdę pasidairyti po tavo kelionę lig lopšio. Tačiau sėsk, Prany, dabar jau prisėsk, nes nujaučiu kad mudviejų tokia akis į akį sueiga užtruks. Jeigu tau pavyktų mane paregėti, tai neuždelsęs pasakyčiau: žiūrėk, Prany, gerai įsižiūrėk, kaip atrodo Golius mirtininkas, Golius mirtyje.
– Golius mirtininkas, Golius mirtyje? - atšokau nespėjęs atsisėti ant pasienyje numesto akmens. Nemenkas, kad jį kur! Ir vargo apturėti, kol jį čia atgabenau, pakako sulig kaklo.
Pritūpęs paglosčiau akmenį. Kartą. Kitą. Kalbėk, mielasis. Kai va taip pakalba netgi nežinia kas, akmenys taip pat privalo kalbėti. Privalo, – pasakiau mintyje, o paskui, turbūt kone visa gerkle: Privalo! Privaaaaloooo!!! Ar girdi, kurtiny, ką tau sakau?
– Betgi jis iš tikrųjų į kurtinį panašus. Ir žinok, gyvastie, kur ką net ir neieškodamas surasi. Kad ir be ūsų, o reik šį dalyką atsargiai įsukti, tiesiog įausti į ūsus, kad nepasimestų, – neva bandydamas pajuokauti pratarė varnas Golius, bet man linksmiau dvasioje nebuvo. Ar ne per dažnai ją pajuntu kaip atskirtį, kaip savarankišką sandarą? Ir, beje, labai įvairiai, niekuomet taip, kaip vieną kartą matytą, pajausta. Ir būna, kuomet, žiūrėk, tik skubėk dairytis – kaip iš Gausybė Rago, per didžiausius nuotolius atsiranda regėjimai kaip dovanos, kurios sumanytos tik man, būtent tik asmeniškai man – ir Miselio balutė su šaltinėliu jo pakraštyje, ir Golios miškas su apirusiomis kopomis, ir Bradelis ties Mackeliu su aukštai pakeltu lieptu, ir Čigonų kalnas su dvejomis jo sodybomis, apvyniotas it vystyklais Didžiabale, ir Amerikonų, Prancūzų ir Niemčių vienkiemiai prie geležinkelio... Peizažai, peizažai pušynais ir beržynais įsikabinę smėlį ir pelkes taip, kad kuo nori būk – varle ar žuvimi, antimi ar gandru, pempe ar vyturiu, žalčiu ar gyvate, gegule, karvute ar ožka, žirgu ar asilu... Ėgėgė!, visiems šis kraštas lyg kiekvienam atskirai parinktas.
Ką? Ar ne taip mintis dėlioju?
Gal. Tačiau neatrodo, kad dėl to turėčiau sau priekaištauti, nes, regisi, kad pasiduodu niekuomet anksčiau nežinomam paklausimui: kažin, kiek mažam Goliui dar tektų sumažėti, kad pasijaustų kaip dvasia?
Klausti neprireikė.
– Gerai, te bus kaip bus, – pasakė lyg sau, o man:
– Man nesunku, Prany, tave suvokti pajautose. Net ir dabar, kai po save trankaisi ieškodamas kas kur ir kaip padėta. Tačiau ogi niekaip negaliu patikėti, kad kas man draustų savyje save susižinoti. Tai mano, Prany, varno Goliaus Žodis ir tegu jis nebus paskutinis. Gal dar neišbaigtas, bet svarbiau, kad jis nebūtų paskutinis. Tačiau dabar pasiryžta suprasti, kas anksčiau net nemanyta, neįtarta, nedrįsta. Ar ne laikas, Prany, pagaliau į žmogaus dalią priimti ir supratimą, kad mirties klausimas šioje erdvėje neegzistuoja.
– Aš jau kažką iš tavo porinimų, Goliau, net ant ūso užvyniojęs. Ir atrodo, kad stipriai užvyniojęs – nepasimes.
– Galbūt, galbūt, bet dabar mums reikalinga surasti Marytę Melnikaitę...
