koliažas

1 saulė

išsikerpu save iš trafareto
taip lengviau paklūsti kaimynams
jie sako tik nedaigink moliūgo

sako sėk į žemę po kojom
purenk iškask užversk nepamiršk
pagirdyti ir pamaitinti

kyla oranžinis
drambliūzas virš lauko
trimituoja per visą bažnytkaimį

brendu trafaretiškai 
moliūgėtu dangum


2 erdvės

šiltnamis užkonservuoja
žingsnius valandas ir žiūrėjimą
koja užverčiu purią žemę

po ja daug skaldos ir pliauskų
bet atsiranda kelias

stovim ties viduriu
kairėj kamanė dešinėj gandras
tarp keturių verandos vėjų


3 mąsteliai

dvaro griuvėsiuose
patvorio gyvūnų akyse
visur blykčiojam

matuoju atstumą
dienomis ir kelio ženklais
kai suki vairą mano rankomis

iš tiesų nėra nieko geriau
kaip tai rašyti
pametus laiką ir protą


4 begalvystė

kur einu ten kliūnu
vis pametu skrybėles skėčius
vakar gitarą griovy prigirdžiau

klausi ar galvos nepametu
prašau patikslinti 
kas tai


5 ženklai

kai išgeriu savo arbatą
deginu vietinius laikraščius
ir pučiu muilo burbulus

sakau Dieve per daug rutinos
burbulai mirga ir sproginėja 
negerai amžina šventė

Dievas sako: ko tau
visada peržiūriu nuotraukas
siunčiu skelbimus į vietinį laikraštį

paskutinio nedeginu ir atrandu
aš tavo namuos
dar nebaigiau gerti arbatos


6 švilpynė

bilietus į Romą išmainiau į šautuvą
nulipdžiau molinį lėktuvą
išsilaipinimui pradūriau skylę

atsisuku nuo garso
mano kambarys virto Roma
Vatikano sargybinių rankose molis

šveicariškai tiksliu laiku
einu pas popiežių
klausiu kas gi bus
o jis
švilpia