be elektros

siautėja viesulas
gęsta namai
iš juodos erdvės pasigirsta
spengiantis garsas
trys moiros
tampo gyvenimo siūlus  
virkdo gitarą  
pertemptos stygos
ant moirų pirštų

jos atriša mazgą
išleidžia drąsą pro langus  
baimė mano žvilgsnyje
įrašinėja perkūnijas
stogo skardom
nusileidžia moiros
meilužė žmona ir motina
stabtelk prie slenksčio
sako pavasariui

*

gatvės žibintai
juodi kaip medžiai
slenkantys žiemą alkūnėm
kaip šunys seilėjasi
tavo langai užpustyti
šviesą paleidi iš saujos
ambrija moiros
riša laidus atvirus kaip iš proto
vedantis l (v) aikas  

bilda skardom
ateinančios moiros
pro langus tiesiai į širdį
elektra tekančiais pirštais
perduria tamsą
nuo stogo ant snieglentės
čiuožia žiemos valdovas
mano širdį įkalinęs
mėnuo slysta jo kontūrais

*
jis rankoje laiko kalūną
kuriuo perkerta laidą
ir sako nereikia šviesos
žybsintis žvilgsnis
mane pasiima
permeta moirišką trio
per petį kaip kilimą
savo oskarui

tamsa jo įdukra
veržia stygas prie gitaros grifo
aukštą sopraną
užsivyniojęs ant riešo
valdovas tempia namus
kaip žaislinį traukinį
savo juodžiausiai užgaidai
perdurt bailių smilkinius